Šis dokumentas pradės galioti tik su sąlyga, kai ne mažiau nei 55 šalys, kurios yra atsakingos už 55 procentus pasaulinių emisijų, ratifikuos, patvirtins susitarimą. Nepaisant dabar tvyrančio optimizmo, pasigirsta kalbų, kad kelių šalių atstovai patys iki galo nesuprato, kam pritarė Paryžiuje. O kai ateis laikas sutarimą pasirašyti, gali kilti sunkumų, ypač tose šalyse, kurios intensyviai naudoja iškastinį kurą.
Tiesa, siekis atsisakyti iškastinio kuro nėra naujas. Lapkričio mėnesį Jungtinė Karalystė paskelbė atsisakysianti anglies elektros jėgainių iki 2025 metų. Panašius planus jau parengė Suomija, Austrija ir Portugalija. Jau šiandien Europoje atsinaujinantys energijos šaltiniai pagamina daugiau elektros nei naudojantys anglį. O tai rodo, kad anglies pramonė neteko investuotojų ir pasitikėjimo, bent jau daugelyje Europos šalių. Vis dėlto, dar toli gražu ne visose. Puikus pavyzdys – nuolatinis Lenkijos spaudimas ir nenoras atsisakyti anglies.
Kitas svarbus klausimas – parama besivystančioms šalims. Atsižvelgiant į šių šalių poreikius, joms pažadėta ne mažesnė nei 100 milijardų dolerių suma. Tačiau klausimas, kaip bus surinktos šios lėšos, lieka atviras. Šiandien akivaizdu, kad net pabėgėlių krizei įveikti Europai trūksta lėšų. Tam pradėtos naudoti vystomosios pagalbos lėšos, kurių paskirtis buvo visiškai kita. Taigi minėtos sumos surinkimas taps tikru iššūkiu. O nesant pakankamam kiekiui lėšų besivystančios šalys greičiausiai nesiims reikšmingų pokyčių.
Daugelį žmonių neramina tai, kad Paryžiaus susitarime neminimi ir aviacijos bei laivybos sukuriami išmetimai. Tai viena iš esminių sričių, kurios generuoja nemažai taršos. Jų nemažinant, bus sudėtinga greičiau pasiekti susitarime užsibrėžtus tikslus.
Nepaisant šių sunkumų – Paryžiaus susitarimas žymi visiškai naują kryptį. Pirmiausia jau vien todėl, kad jam pritarė beveik 200 šalių. Kita vertus ši konferencija pasiuntė stiprų signalą investuotojam, jog ateitis – tai mažai taršios technologijos. Taip pat konferencija parodė, kuria kryptimi dirbs daugelis valstybių.
Susitarimas, be abejonės, reikšmingas ir dėl to, kad jame užsibrėžiama neleisti vidutinei pasaulio temperatūrai kilti iki 2 laipsnių, bei siekti sustabdyti globalų atšilimą ties 1,5 laipsnio riba. Taip pat susitarimu ilgainiui norima pasiekti nulinių išmetimų ribą. Vis dėto šiuos tikslus pasieksime tik tada, jei visos šalys priims būtinus sprendimus ir numatys konkrečius, ambicingus tikslus. Kai kalbame apie ambicijas – dažnai susiduriame su problemomis. Ne išimtis ir Lietuva, kuri didžiuodamasi savo pasiekimais, beveik nenori nieko daugiau įsipareigoti. O tai daryti teks. Žinoma, jei atsiras politinė valia.
Panaudodama didelę įvairovę atsinaujinančios energijos išteklių (saulė, vėjas, vanduo, mediena, biodujos, geoterminė šiluma ir kt.) Lietuva turi galimybę 100 proc. apsirūpinti „žaliąja“ elektros ir šilumos energija, o tęsdama pastatų renovacijos ir kitus energijos taupymo projektus – gerokai sumažinti energijos poreikį. Tai būtų ne tik didelė pažanga kovojant su klimato kaita, bet ir tiesioginė nauda Lietuvos piliečiams – atsinaujinanti, vietinė energetika sukuria daugiau darbo vietų, didina vietos žmonių pajamas ir taupo valstybės lėšas. Negalime sustoti ties „energetinės nepriklausomybės“ projektais, tokiais kaip suskystintų dujų terminas, elektros ir dujų jungtys su kaimyninėmis valstybėmis. Tikroji energetinė nepriklausomybė ateis tada, kai būsime nepriklausomi nuo kitų šalių gamtos išteklių ir iš energijos importuotojų tapsime jos eksportuotojais.
Paryžiaus susitarimo stiprioji dalis – nuolatinis pasiekimų peržiūrėjimas. Tokia peržiūra numatyta tiek 2018 m., tiek 2023 m. – kuomet bus sprendžiama dėl ambicingesnių tikslų. Taip pat numatyta, kad iki 2025 m. bus sukurti nauji finansavimo tikslai. Šis tęstinumas turėtų užtikrinti globalios ekonomikos transformaciją į žaliąją. Viltingai nuteikia ir faktas, kad susitarimo pasiekė ir tos šalys, kurios tarpusavyje kariauja kituose frontuose. Klimato kaita suvokiama ne vien kaip aplinkosauginė problema, klimatui palankūs sprendimai nuo šiol turės būti priimami visose srityse. Europos Komisija rengiasi parengti Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo aktą, kurį dar turės svarstyti ir Europos Parlamentas.
Įdomus faktas, kad nemažą dalį lėšų ketinama skirti Merų paktui, t. y. judėjimui, kuriame dalyvauja vietos ir regionų valdžios institucijos, savanoriškai įsipareigojusios savo teritorijose didinti energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančios energijos išteklių naudojimą. Skirta parama turėtų padidinti prie pakto prisijungusių savivaldybių skaičių ir paskatinti pokyčius regionuose.
Vis dėlto, Paryžiuje pasiektas susitarimas yra tik vienas žingsnis link tikslo. Šiandien svarbiau tampa tai, kokius įsipareigojimus prisiims kiekviena šalis ir kiek norės investuoti į saugesnę ateitį.