Tai reiškia, kad ES pinigai iš Lietuvos regionų nedings, o gyventojai, nors ir ne visais atvejais tiesioginiu banknotų pavidalu, bet gyvenimo kokybės pagerėjimą tikrai pajus.
Per penkiolika metų ES į mūsų šalies gerovės kūrimą investavo daugiau nei 20 milijardų eurų. ES investicijų nauda yra nuolat matuojama – vertinamas bendras investicijų makroekonominis poveikis bendrajam vidaus produktui (BVP), užimtumui, eksportui. Ir Lietuva yra laikoma vienu sėkmingiausių ES pavyzdžių! Tad kur dingsta ES skiriama parama Lietuvos gyventojams?
Atsakysiu – nuo jos tiesiogiai priklauso daugelio žmonių pajamos. Pavyzdžiui, už ES lėšas renovuojami ir statomi nauji komunaliniai objektai, šilumos, vandens, nuotekų, šiukšlių tvarkymo įmonės. Jeigu ne europinė Sanglaudos parama, šiuos būtinus darbus reiktų daryti iš mokesčių mokėtojų lėšų, o tai reiškia – didinti komunalinių paslaugų tarifus.
Parama verslo įmonėms leidžia jų sutaupytus pinigus skirti darbuotojams ir steigti papildomas geriau apmokamas darbo vietas. Parama energijos efektyvumui, renovacijai taupo valstybės ir savivaldybių biudžetus, gerina žmonių gyvenimo komfortą jų namuose ir viešosiose įstaigose. Atnaujinamos mokyklos, darželiai, jų inventorius, gydymo įstaigų įranga, net vadovėliai leidžiami iš ES pinigų. Jei ne ES, visa tai reikėtų daryti iš mūsų žmonių kišenių.
Parkų, skverų, takų atnaujinimas ir įrengimas suteikia gyventojams papildomas galimybes, rekreacinę, turizmo vertę. Įmonės, vykdydamos Sanglaudos projektus, gauna daug ir didelių užsakymų, įdarbina žmones, tad jie tiesiogiai iš ES paramos gauna pajamas. Sumokami mokesčiai pildo savivaldybių biudžetus ir valstybės biudžetą, iš kurio mokamos pensijos, atlyginimai biudžetininkams, užtikrinamos socialinės garantijos ir pan.
Tad netiesa, kad paprasto žmogaus ES parama niekaip nepasiekia. Tik pabandykit įsivaizduoti, kaip šiandien Lietuva atrodytų be šių investicijų? O jeigu kitu finansiniu laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. šiuos pinigus prarastume?
Pagrindo liūdnoms kalboms apie ES paramos praradimą tikrai buvo, nes nekeičiant regionų plėtros politikos, ateityje Lietuvos tikrai lauktų dideli nuostoliai. Lietuva jau buvo įvardinta pažengusiu – pereinamojo laikotarpio regionu ir EK siūlė ES paramą beveik dviem milijardais (!) mums sumažinti.
Tokia grėsmė kilo todėl, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) pagal perkamąją galią jau perkopė 75 proc. ES vidurkio. Viršijus šį lygį, Lietuva kaip vienas regionas būtų laikoma pakankamai turtinga šalimi, kuriai tokios didelės ES paramos nebereikia. Negana to, Lietuva ES finansuojamiems projektams turėtų prisidėti ženkliai didesnę savo dalį, t. y. – mūsų nenaudai keistųsi kofinansavimo proporcijos. EK netgi siūlė 10 procentų apskritai sumažinti 2021–2027 m. Sanglaudos fondą, bet mūsų pastangomis EP atmetė šį pasiūlymą ir nusprendė fondo dydžio nemažinti.
Bet ar tikrai visa Lietuva gyvena taip gerai, kaip rodo bendra statistika? Nereikia ir ekonomistų, manau, bet kuris atokesnio Lietuvos krašto gyventojas pasakys, kad socialinis ir ekonominis netolygumas tarp regionų yra didžiulis, nedarbo, vidutinio atlyginimo skirtumai, lyginant su sostine – akivaizdūs, o socialinių garantijų, pašalpų vidutinis dydis mūsų šalyje vis dar yra kelis kartus mažesnis už ES vidurkį.
Esu nemažai viešai kalbėjęs apie tai, kiek pastangų kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija bei dabartine Vyriausybe įdėjome, kad būtų užtvirtintas ES finansinės paramos skirstymas atskiriems Lietuvos regionams pagal realų ekonominį išsivystymą, o ne bendrą visos Lietuvos statistiką. Tačiau daugelis viešosios nuomonės formuotojų ir net pačių politikų netikėjo, kad tai yra įmanoma. Esą, jei jau Europa nusprendė nurėžti Lietuvai skiriamus milijardus, tai nieko čia tokia maža valstybė nepakeis.
Bet turėdamas didelę politinę patirtį gerai žinau, kad ES yra ne nuosprendis, o derybų laukas, ir tik nuo mūsų priklauso, ar esame nuolankūs prisitaikėliai, ar pilnateisiai derybų partneriai ir kartu kuriame bendras taisykles.
Neturiu „mažos valstybės“ komplekso, savo šalies piliečių nelaikau antrarūšiais, tad su palaikančių institucijų pagalba praėjusioje EP kadencijoje Lietuvos interesą gyniau visu balsu, net kai mūsų pačių elitas tokią galimybę „nurašė“ – įtikinau Europos Parlamentą, kad Lietuvos regionams ES parama reikalinga.
Ir štai, šiandieniniame derybų etape gavome dar vieną tašką Lietuvos naudai – gavau patikimą informaciją, kad EK liepos pabaigoje EP komitetams pateikė dokumentą, informuojantį, kad nuo 2021 m. Sanglaudos politikai skirtas lėšas planuojama perskaičiuoti pagal atnaujintą statistiką apie valstybių socialinę ir ekonominę situaciją, kuri leis Lietuvai ES paramą gauti pagal itin palankų naujausią regionų klasifikavimą.
Tad naują EP kadenciją pradedu su labai gera žinia Lietuvos žmonėms – EK, panašu, atsižvelgė į mano ir kitų EP kolegų teiktus siūlymus reglamentams ir pateikė patikslintą statistiką dėl ES finansinės paramos skirstymo Lietuvai ne kaip vienam, o kaip dviem skirtingo išsivystymo regionams. Tai reiškia, kad turime galimybę išlaikyti maksimalią ES paramą Lietuvos regionams.
Atnaujinti statistiniai duomenys padeda susidaryti tikslesnį tikrosios socialinės ir ekonominės padėties skirtinguose regionuose vaizdą. Lietuva pakeitė savo NUTS2 lygio klasifikatorių, pagal kurį buvusi kaip vienas NUTS2 lygio regionas, dabartiniuose statistiniuose dokumentuose padalinta į du: labiau išsivysčiusį Sostinės regioną (BVP pagal perkamąją galią – 111 proc. ES vidurkio) ir visą likusią Lietuvą, t. y., – mažiau išsivysčiusį Vidurio Vakarų Lietuvos regioną (BVP pagal perkamąją galią – tik 63 proc. ES vidurkio). Pagal šį skirstymą ekonomiškai mažiau pažengusiam Vidurio Vakarų regionui bus skiriama didesnė ES parama, o taip pat didesnis ES kofinansavimo procentas.
Jei pavyks EP patvirtintas Lietuvai palankias pozicijas apginti ir galutiniame derybų etape trišalėse derybose tarp ES Tarybos, EP ir EK, netrukus regionų gyventojai galės džiaugtis didesniu finansavimu ir didesne sprendimų priėmimo laisve. Tai būtų konkretus įrankis mažinti atskirtį tarp skirtingai išsivysčiusių regionų.
Viliuosi, kad tinkamai panaudojus šį įrankį, galėsime matyti daugmaž vienodai klestinčią Lietuvą, kurioje nėra antrarūšių atsilikusių regionų, kur kiekvienam, net ir atokiausiam Lietuvos krašte žmonės gyvena gerai.