Medicininių kaukių dėžutė, kainavusi iki 3 Eur, dabar pabrango iki 46 Eur. Įsivaizduojate, jeigu dėl padidėjusios paklausos ar produktų trūkumo vietinėje rinkoje dešimtimis kartų pradėtų brangti importuojamas maistas?
PSO paskelbė koronavirusą pandemija. Pasaulio šalių vyriausybės svarsto apie dar netaikomas prevencines visuomenės sveikatos apsaugos priemones, taip pat garsiai kalbama apie ekonomiką, dėl koronaviruso patyrusią pirmuosius sutrikimus.
Europos Sąjungos institucijose jau praėjusią savaitę buvo aptarinėjama tarptautinės prekybos apribojimų galimybė. Iki šiol stulbinamai gerai situaciją dėl viruso plitimo šalyje suvaldžiusi Lietuvos Vyriausybė imasi dar griežtesnių, jau ne rekomendacinių, o privalomų apribojimų organizuojant viešus renginius, švietimo įstaigų veiklą ir tarptautines keliones.
Turiu pabrėžti, kad Lietuvoje taikomi apribojimai yra itin efektyvios prevencijos priemonės: nebus kontakto su virusu – nebus ir grėsmės. Paskelbti privalomi apribojimai yra griežti, tačiau visiškai adekvatūs. Jie orientuoti ne tik į didelių pajėgumų užtikrinimą gydyti masiškai išplitusį virusą, bet ir į ligos plitimo stabdymą, kad tų gydymo pajėgumų net neprireiktų.
Esu girdėjęs įvairią į mūsų sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą nukreiptą kritiką: vieni priekaištauja, kad priemonės perteklinės, kad nėra reikalo taip rimtai reaguoti, kiti piktinasi, kad priemonės nepakankamos, treti nepatenkinti, kad ministras pateikia per daug informacijos, ketvirti būgštauja, kad ministras per mažai komentuoja – „kažką slepia“, net kad per daug šypsosi.
Visuomenės nerimas, ypač pakurstytas tuo suinteresuotų asmenų, yra suprantamas. Tačiau Lietuva yra viena iš greičiausiai reaguojančių ir geriausiai pasiruošusių stabdyti naująjį viruso plitimą šalių Europoje. Pats, turėdamas daug keliauti dėl darbo Briuselyje, skeptikams galiu paliudyti, kad Lietuva ėmėsi prevencinių veiksmų dar tada, kai kitose šalyse nebuvo įvesta jokių kontrolės priemonių, o dabar to pasekmės atsispindi ligos plitimo tendencijose.
Lietuvos restoranų, viešbučių, masinių renginių, kelionių, turizmo organizavimo verslai jaučia ekonomines koronaviruso plitimo pasaulyje grėsmes. Šiuos verslus vienijančios asociacijos jau derasi su Vyriausybe dėl amortizacinių priemonių, padidėjus rizikai masiškai prarasti užsakymus. Tačiau viena verslo sritis populiarumo neprarastų net ir pačiu „juodžiausiu“ atveju, kokį galima įsivaizduoti, net jeigu šalyje būtų paskelbtas karantinas ir uždarytos visos sienos. Tikriausiai jau numanote, apie ką kalbu. Taip, tai maisto pramonė ir žaliavų tiekėjas jai – žemės ūkis. Net ir užsidarę savo namuose žmonės nepraras poreikio maitintis.
Šiandieninė situacija gerai iliustruoja, ką mums visiems gali reikšti valstybės gebėjimas savarankiškai apsirūpinti maistu. Šias galimybes reikia įvertinti, nes tai – didžiulis saugumo garantas mūsų piliečiams. Kol kas Lietuva pati apsirūpina aukštos kokybės maistu, taip pat eksportuoja lietuviškus maisto produktus į kitas šalis. To negalima sakyti apie visus žemės ūkio sektorius, tačiau apsirūpinimas dauguma maisto produktų Lietuvoje vis dar yra didesnis negu suvartojimas.
Šiai dienai turėtume būti labai dėkingi savo šalies ūkininkams, kad, nepaisant didelių sunkumų, kai reikia nelygiomis sąlygomis konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje, jie bando išlaikyti žemės ūkio sektorių gyvą. Prie ko čia ūkininkai? Jei negamintume maisto savo šalyje, o tarptautinė prekyba būtų privalomai sustabdyta, tokiu atveju šalis būtų priversta išgyventi nei daugiau, nei mažiau – badmetį.
Kodėl gali būti apribota tarptautinė prekyba? Viena iš paprasčiausių priežasčių – prekių logistikos sistema. Juk maistą, kaip ir kitas prekes, mums atgabena žmonės. Medikai tolimųjų reisų vairuotojus, atvykusius iš viruso paplitimą fiksuojančių šalių, mini kaip tiriamuosius dėl galimo užsikrėtimo koronavirusu.
Trumpai apibendrinant galimas koronaviruso pasekmes žemės ūkiui, paminėsiu, kad tai gali stipriai kirsti mūsų šalies ūkininkams, viena vertus, žemėjančiomis supirkimo kainomis, manipuliuojant krizine situacija, kita vertus – eksporto ribojimais. Bet šį kartą noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip tai gali paliesti mus visus – žemės ūkio produkcijos, maisto produktų vartotojus.
Man aišku viena, mes jokiu būdu negalim leisti ūkininkams atsisakyti dirbti žemę – paprasčiau sakant – gaminti maistą. Kodėl? Nes maistas yra gyvybiškai būtina prekė bet kokioje situacijoje: ar tai būtų ramūs valstybės klestėjimo, augimo laikai, ar tai būtų visiškai krizinė situacija. Šiandien kaip niekad pasimatė, kad Lietuvos žemdirbių išlikimas turi rūpėti ne tik patiems ūkininkams, o ir tiems Lietuvos gyventojams, kurie tiesiogiai neturi nieko bendro su žemės ūkiu.
Pirma, pakankami vietinės maisto gamybos pajėgumai leidžia būti nepriklausomais nuo importo. Net jei būtų apribotas prekių įvežimas į Lietuvą, mūsų pačių gamintojai vis dar pajėgtų aprūpinti šalies gyventojus būtiniausiais ir tikrai aukštos kokybės maisto produktais.
Antra, nuo situacijos Lietuvos žemės ūkio sektoriuje priklauso ir atvežtinio maisto kainos. Kai esame priklausomi nuo užsienio tiekėjų, bet kada maisto produktų kaina gali pakilti iki „auksinių“ aukštumų, nes už išlikimui būtiną produkciją mokėsime tiek, kiek paprašys. O dar blogiau – galime apskritai likti be kai kurių produktų. O likti be maisto – tai ne tas pats, kas likti be rungtynių „Žalgirio“ arenoje, be atostogų Italijoje ar be prabangios konferencijos kokiame nors viešbutyje.
Trečia, niekas kitas negali užtikrinti kokybiškesnio ir šviežesnio maisto produkto, kaip vietinis gamintojas. Kuo trumpesnė maisto grandinė – tuo sveikesnis mitybos racionas. Vartotojams yra svarbu ne tik kaina, o ir produkcijos kokybė. Lietuviška produkcija pasižymi tikrai aukšta kokybe, ypač turint omenyje, kad realizuojant produkciją toje vietoje, kur ji yra gaminama, yra galimybė išlaikyti maisto šviežumą be kažkokių didelių cheminių priedų. O šiuo metu, ankstyvą pavasarį, kaip niekad svarbu stiprinti savo imunitetą ir vartoti patį sveikiausią, vitaminais, mineralais ir kitomis medžiagomis turtingą maistą.
Dėl mūsų šalies žemės ūkio sektoriaus išsaugojimo pasirinkau dirbti Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Ir tai nėra vien ūkininkų interesų atstovavimas – didžiąja dalimi tai yra mūsų visų. t. y., žemės ūkio produkcijos vartotojų interesas.
Šiandieninė situacija leidžia aiškiau suprasti, kodėl tai yra taip svarbu, kodėl žemės ūkis yra išskirtinė ūkio šaka, kodėl jai reikia subsidijų, nuostolių kompensavimo sistemos. Tai reikalinga tam, kad būtų užtikrinamos sąlygos savo šalies žemės ūkio sektoriui normaliai vystytis, gaminti įvairią konkurencingą produkciją, kad žemdirbiai turėtų galimybę iš šios veiklos oriai pragyventi, o mes – vartotojai – turėtume galimybę gauti nenutrūkstamą sveiko, saugaus ir įperkamo maisto tiekimą.
Simboliška, kad Baltijos šalys susivienijo kovoje su koronavirusu, išreiškė solidarumą ir susitarė dėl bendrų veiksmų, rengiantis ir reaguojant į kylančias grėsmes. Lietuva, Latvija ir Estija jau ne kartą demonstravo sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdį.
Dar visai neseniai, gruodį, pačią pirmą oficialią naujosios Europos Komisijos darbo dieną Baltijos šalys susivienijo dėl savo žemdirbių likimo. Ūkininkų organizacijų paraginti, Lietuvos, Latvijos ir Estijos europarlamentarai oficialiai kreipėsi į Europos Sąjungos institucijas dėl žemdirbių diskriminacijos. Kreipimosi dokumente reikalaujama tiesioginių išmokų suvienodinimą iki Europos Sąjungos vidurkio užtikrinti dar 2021–2027 m. laikotarpiu, taip pat reikalaujama užtikrinti minimalų 196 eurų tiesioginių išmokų dydį už hektarą 2020 m. Šiais reikalavimais siekiama pagerinti visoje Europos Sąjungoje mažiausias išmokas gaunančių Baltijos šalių žemdirbių konkurencines sąlygas, o tai reiškia – pagerinti jų galimybes užtikrinti maisto gamybos pajėgumus savo šalyse.
Europos Parlamento Prezidentas Davidas Maria Sassoli atsakė į Baltijos šalių europarlamentarų kreipimąsi pabrėždamas, kad Europos Parlamentas skirs ypatingą dėmesį šiam klausimui. „Užtikrinu Jus, kad Parlamentas, dalyvaudamas tarpinstitucinėse derybose dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų ir daugiametės finansinės perspektyvos 2021-2027 metams, skirs ypatingą dėmesį, kad tiesioginės išmokos tarp skirtingų šalių narių ūkininkų būtų paskirstytos sąžiningai“, – man kaip kreipimosi iniciatoriui atrašė D. M. Sassoli. Toks pažadas rodo, kad bendras ūkininkų ir jas atstovaujančių organizacijų bei politikų darbas duoda rezultatų.
Šį tekstą noriu pabaigti raginimu visuomenę ramiai ir vieningai bendradarbiauti, kad būtų sėkmingai užkardytas koronaviruso plitimas mūsų šalyje. Kaip ir dėl tiesioginių išmokų žemdirbiams trišalių derybų tarp ES institucijų lauke, taip ir Lietuvos viešojoje erdvėje dabar mažiausiai reikia susipriešinimo, kaltinimų, panikos sėjimo ar priešingai – problemos ignoravimo. Laikykimės Lietuvos Vyriausybės pateiktų rekomendacijų, stiprinkime savo imunitetus, saugokime savo ir artimųjų sveikatą ir būkime ramūs, nes imtasi visų reikalingų priemonių, kad liga mūsų kiemą „aplenktų“ ir šiuo neeiliniu laikotarpiu nepritrūktų ne tik makaronų, bet ir daržovių, šviežios mėsos, žuvies bei pieno produktų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.