Nenormalu, kad maistui turime išleisti daugiau nei penktadalį savo pajamų! Sūris ir varškė per šiuos metus pabrango 56,2 proc., cukraus kaina išaugo iki 60 proc., o miltų kaina padidėjo net 60,7 proc.
Žaibiškai augant maisto kainoms, darbo užmokestis augo gerokai lėčiau. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje į rankas šių metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, paaugo tik 39,3 euro. Negana to, atlyginimų augimo sparta buvo gerokai mažesnė: šių metų antrąjį ketvirtį darbo užmokestis Lietuvoje buvo tik 13,7 proc. didesnis nei prieš metus.
Ar imsimės priemonių, kurios leistų suvaldyti maisto kainas žmonėms? Infliacija Lietuvoje iš lėto stabilizuojasi, tačiau maisto kainos nesustoja kilti. Kaip suvaldysime maisto kainų rekordinį kilimą? Kodėl nesvarstome taikyti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos maisto produktams ar pajamų indeksavimo, kuris leistų išlaikyti žmonių perkamąją galią?
Ar 2023 metais gyvensime geriau?
Remiantis Finansų ministerija, infliacija kitąmet turėtų sulėtėti 6 proc. Viena vertus, prognozuojamas infliacijos mažėjimas nuteikia optimistiškai, kad maisto produktai žmonėms galėtų atpigti, kita vertus, itin kelia nerimą sudėtinga situacija darbo rinkoje. Darbo užmokestis 2023 m. turėtų augti gerokai mažiau nei šiemet ir augimas turėtų sudaryti 8,1 proc. Negana to, numatoma, kad nedarbo lygis Lietuvoje didės net iki 6,8 proc.
Jau šiemet nedirbančiųjų gretos augo – antrąjį ketvirtį bedarbių buvo 79,3 tūkst., trečiąjį ketvirtį tokių žmonių padaugėjo iki 88 tūkst. Didelį skaičių darbuotojų atleido ne pramonės įmonės, o viena aukštą pridėtinę vertę kuriančių programavimo ir informacinių technologijų bendrovių, kurios pelnas, palyginti su pernai metais sumažėjo 9 proc. Didėjantis nedarbas gali versti žmones palikti gimtąją šalį ir ieškoti sotesnio kąsnio svetur.
Skaičiuojama, kad didesnis neapmokestinamas pajamų dydis, senatvės ar šalpos pensijos leis namų ūkių pajamas 2023–2025 metais padidinti 3,2 proc. Vyriausybės iniciatyva didinti žmonių pajamas ekonominės krizės akivaizdoje – sveikintinas žingsnis. Vis dėlto, tai, kad pajamos žmonėms paaugs vos šie tiek daugiau nei 3 proc., kai maistas šiemet brango net 35 proc., tėra tik lašas jūroje.
Viliuosi, kad jau kitąmet Europoje pratęsime svarstymus dėl priemonių, kurios leistų spręsti didelių maisto ir energetikos kainų problemą. Laisva rinka nesugeba subalansuoti itin šoktelėjusių kainų ekonominės krizės akivaizdoje. Drauge su Europos Komisija kursime ilgalaikių ir efektyvių priemonių paketą, kuris leistų suvaldyti maisto kainų šuolį. Džiaugiuosi, kad reglamentas dėl bendro Europos Sąjungos šalių dujų pirkimo yra paruoštas ir greitai įsigalios, o tai užtikrins, kad dujų saugyklos bus užpildytos ir leis mažinti energijos kainas, dėl kurių brango ir maistas.
Receptas maisto kainų suvaldymui
Kad žmonės galėtų įpirkti maistą ir susimokėti už komunalines paslaugas, turi būti indeksuojamos pajamos. Tokiu atveju darbo pajamos ir pensijos būtų didinamos, atsižvelgiant į infliacijos lygį, todėl leistų iš dalies kompensuoti dėl išaugusių kainų prarastas realiąsias pajamas ir išsaugoti perkamąją galią. Pajamų indeksavimas būtų efektyvus tik tokiu atveju, jei pajamų augimas būtų susietas su infliacija ar atlyginimu augimu šalyje, o ne indeksavimu kasmet automatiškai.
Antra, taikant lengvatinį PVM tarifą maisto produktams, maistas žmonėms atpigtų. Kaimyninėje Lenkijoje taikomas nulinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas maisto produktams. Anksčiau Lenkija turėjo lengvatinį 5 proc. PVM tarifą tokiems produktams kaip mėsa, daržovės, vaisiai, košės ir kūdikių maistas. Šiuo metu Lietuvoje galioja 21 proc. PVM tarifas maistui, kuris nugula ant tų pačių žmonių pečių, kurie šiandien turi mokėti už gerokai pabrangusius maisto produktus. Kodėl taikyti lengvatinio tarifo maisto produktams nesutinkame, žarstome milijonus maitinimo sektoriui, kuriam dėl pratęstos lengvatos iš šalies biudžeto atriekiame net 120 mln. eurų.
Trečia, kainų lubų nustatymas būtiniausių prekių krepšeliui leistų užtikrinti, kad net ir mažiausiais pajamas gaunantys žmonės, įskaitant ir senjorus ar vienišus tėvus, galėtų įpirkti maistą.
Lietuvoje ir Europos Sąjungoje svarstome apie lubų įvedimą dujų kainoms, kad būtų išvengta dujų pardavėjų spekuliacijų, kai rinkos žaidėjai negalės pasinaudoti situacija ir uždirbti viršpelnius. Kodėl vengiame diskutuoti ir siūlyti taikyti kainų lubas būtiniausiems maisto produktams, kai Lietuvoje turime itin didelę infliaciją, siekiančią net 22,9 proc.?
Kainų ribojimas gali būti taikomas, kai prekės tampa pernelyg brangios dėl infliacijos. Kainų lubų nustatymas – ne nauja priemonė, kuri leidžia kovoti su itin išaugusiomis kainomis. Ši priemonė buvo naudota būsto nuomos kainoms Jungtinėse Amerikos Valstijose, kad grįžę po Antrojo Pasaulinio karo kariai, kurie sukūrė šeimas, galėtų susimokėti už nuomą ir išlaikyti namus. Lubos elektros ir dujų kainoms nustatytos ir Jungtinėje Karalystėje, kurios siekė net 80 proc. Tokiu būdu siekta apsaugoti vartotojus, kurie nebuvo sudarę fiksuoto įkainio sutarčių su savo tiekėjais, nuo nepagrįstų kainų šuolių.
Vyriausybė kovos su kainomis tik jas viešindama
Matydamas itin sparčiai didėjančias maisto kainas, kreipiausi į Konkurencijos Tarybą, kad ši institucija ištirtų, ar prie maisto kainų augimo neprisideda perpardavėjai, prekybininkai ir kitos maisto tiekimo grandinėje dalyvaujančios interesų grupės, galinčios taikyti kartelinius susitarimus ir užsidėti neribotus antkainius, tokiu būdu ribojant konkurencinę aplinką. Deja, Taryba atsisakė vykdyti tyrimą ir pateikė tik šablonišką atsakymą, kad maisto kainos auga vien dėl makroekonominių veiksnių.
Nusivylęs ir neįtikintas Tarybos atsakymo, kreipiausi į Vyriausybę, prašydamas įvertinti maisto prekių kainas ir padėtį maisto tiekimo grandinėje. Deja, bet mano prašymas pradėti tyrimą dėl maisto kainų, kai jų milžiniškam šuoliui gali turėti įtakos nesąžininga konkurencija ar perpardavinėtojų antkainiai, buvo tik persiųstas Žemės ūkio ministerijai. Gautame atsakyme iš Vyriausybės buvau informuotas, kad jau kitąmet pradės veikti valstybinė įmonė ,,Žemės ūkio duomenų centras“, kuri savo portale viešins ir skelbs svarbiausių žemės ūkio ir maisto produktų vidutines kainas, perdirbėjų parduodamos produkcijos vidutinę kainą skirtinguose prekybos centruose.
Dabar skirtingų maisto produktų kainas galima matyti „Pricer.lt“ ar kituose portaluose. Neaišku, kam papildomai kurti naują portalą, kuriame būtų viešinamos tos pačios maisto kainos? Juk tam, kad būtų administruojamas toks portalas, galimai reikės įdarbinti dar daugiau biurokratinio aparato darbuotojų.
Žinoma, gal ir geriau nei nieko, vertinant tai, kad viešinant maisto produktų gamintojų ir prekybininkų kainas, rinka taptų skaidresnė. Vis dėlto, siekiant suvaldyti maisto kainas, reikėtų gerokai rimtesnių kompleksinių sprendimų nei vien kliautis kainų viešinimu, naiviai tikintis, kad tai įpareigos prekybininkus ar perpardavinėtojus nekelti kainų.
Papildomai apmokestindami tuos verslus, kurie dalyvaudami maisto gamybos ir tiekimo grandinėje taiko nepagrįstus antkainius, prisidengdami ekonominiu sunkmečiu, atgrasytume nuo noro spekuliuoti ir saistytis karteliniais susitarimais su konkurentais. Negana to, gal vertėtų įvesti kainų lubas būtiniausių prekių krepšeliui ar mažinti PVM maisto produktams? Priemonių, kaip apriboti maisto kainas, – ne viena, tačiau ar užteks ryžto jas įgyvendinti?