Bronis Ropė. Šalies regioninė politika: ar ES lėšos neleis išnykti regioniniams miestams ir miesteliams Lietuvoje?

Pavažiavus vos trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, kurio gatvėse zuja naujutėlaičiai automobiliai, vaizdas akimirksniu pasikeičia 180-ies laipsnių kampu – vietoj ekonominio pakilimo ženklų matome ne ką kitą, o ekonominį nuosmukį ir skurdą. Žinoma, neteigiu, kad visi vilniečiai gyvena pasiturinčiai, nes tai būtų netiesa – tereikia užsukti į sovietinės statybos miegamuosius rajonus, tokius kaip Lazdynai, Šeškinė ar Fabijoniškės.

Vis dėlto, nekalbėsiu apie Vilniaus ekonomiką, aptarsiu europinių lėšų panaudojimą šalies regioninėse savivaldybėse, siekiant, kad pastarosios galėtų įveikti darbo užmokesčio netolygumus ir didinti ekonominį išsivystymą. Taigi, ar tinkamai išnaudojame europinę paramą, skirtą regionams, kad juose būtų galima gyventi, mokytis, gydytis ir dirbti?

Europos Sąjungos lėšos regioninei politikai

Regioniniam vystymuisi Europos Sąjunga skiria finansavimą iš Sanglaudos politikos fondo. Tai vienas pagrindinių fondų, kurio lėšos naudojamos siekiant sumažinti ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus tarp atskirų regionų bendrijoje.

Numatyta, kad 2021–2027 metų laikotarpiu iš viso Europos Sąjungos Sanglaudai būtų skiriama 545 mlrd. eurų investicijų, iš kurių 378 mlrd. eurų yra finansuojami Europos Sąjungos. Lietuvai iš Sanglaudos fondo 2021–2027 metų laikotarpiu atiteks 1,6 mlrd. eurų parama.

Be kita ko, regionines šalies vietoves gali pasiekti europiniai pinigai ir iš „Leader“, „Interreg“, „Urban“ ir „Equal“ programų. Pavyzdžiui, Europos Komisija dar pernai numatė, kad pasinaudojant „Interreg“ programa, Baltijos ir Skandinavijos regionai per 2021–2027 metų etapą gaus 469 mln. eurų investicijų. Finansavimas šalies miestams, kurie teikia projektus, kad gautų lėšų iš „Urban“ programos, iš viso sudaro net 50 mln. eurų biudžetą. Tiesa, minėtos lėšos atiteks projektams, susijusiems su renovacijos plėtra, kultūros paveldo išsaugojimu, miesto erdvių atnaujinimu ar įperkamu būstu, pritaikant jau turimus pastatus.

Įvertinus europines lėšas, skiriamas šalies regionams, išeitų, kad pinigų turime, tačiau ar šie pinigai pasiekia regionuose gyvenančius žmones? Ar skiriame šias investicijas tam, kad regionuose išsaugotume darbo vietas ir kurtume naujas?

Regioninė atskirtis ir ribotos galimybės susirasti darbą

Pajamų netolygumai tarp skirtingų šalies regionų kai kur siekia net 626,8 euro, lyginant darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, gautą šių metų antrąjį ketvirtį Vilniaus ir Utenos apskrityse. Lyg to būtų maža, šalyje auga ir skurdo rodikliai. Fiksuota, jog pernai augo skaičius žmonių, patyrusių skurdą. Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, pernai Lietuvoje turėjome 21,5 proc. skurstančiųjų pilnamečių asmenų. Pensinio amžiaus žmonės Lietuvoje susiduria su skurdo rizika gerokai dažniau – tokių senjorų 2022 metais buvo net 43,1 proc. Matydamas, kokiais milžiniškais tempais Lietuvoje viskas brangsta, prognozuoju, kad 2023 metų statistika bus dar skaudesnė.

Ar gali Lietuva įveikti nepritekliaus ir ekonominės recesijos problemas, pasinaudodama europiniais pinigais? Manau, kad gali, jei šie pinigai bus panaudoti tikslingai, investuojant tik į tas iniciatyvas, kurios leis vystyti vietos ekonomiką ir kurti apčiuopiamą vertę gyventojams.

Nedarbas šalies regionuose ir visoje Europos Sąjungoje – rimta problema. Skaičiuojama, kad net 25 mln. europiečių neturi darbo, o jaunimo nedarbo skaičiai – dar liūdnesni. Beveik kas ketvirtas bendrijos gyventojas, kuriam nėra 25-ių metų, yra bedarbis. Neabejotinai, jei paklaustume bet kurio tautiečio, kodėl nusprendė išvykti iš savo gimtojo miesto ar kitos vietovės į Vilnių ar kitą šalies didmiestį, sulauktume vieno atsakymo – tokiam žingsniui ryžtis paskatino darbo stoka ir per mažas darbo užmokestis.

Pasak Europos Komisijos, planuojama, kad pasinaudojant Sanglaudos politikos programomis per 2021–2027 metus Europos Sąjungoje bus sukurta net 1,3 mln. darbo vietų. Norėtųsi, kad naudojant ES paramą Lietuvoje taip pat būtų orientuojamasi į darbo vietų kūrimą, ypač dabar, kai išgyvename ekonominę recesiją.