Bronis Ropė. „Tiksinti bomba“ prie ES sienos – ne vien Lietuvos reikalas

Lietuvos žmonių sveikatai, gyvybei, galbūt net ir pačios Lietuvos egzistavimui šiuo metu kyla didelis pavojus – tai 50 km nuo Vilniaus (20 km nuo Lietuvos, o tai reiškia – ir nuo ES sienos), prie Astravo miesto Rusijos „Rosatom“ korporacijos statoma incidentais jau pagarsėjusi ir „pigiausia“ vadinama Baltarusijos atominė elektrinė (AE), kurią, naujausiais duomenimis, paleisti žadama jau ateinantį rudenį.

Simboliška, kad Baltarusijos energetikos viceministras Michailas Michadiukas apie pirmojo Astravo AE reaktoriaus paleidimo skubą ir apie tai, kad apie panaudoto branduolinio kuro likimą galvoti dar yra „per anksti“ kalba kaip tik artėjant 33-ioms Černobylio katastrofos metinėms.

Ar mums belieka tuščiai politikuoti ir tikėtis, kad laimingo atsitiktinumo dėka Černobylio istorija nepasikartos? Tai priklauso nuo to, ko siekiame – ar tik sukelti žmonėms paniką ir to pagalba keltis sau reitingus, ar realiai užkirsti kelią kylančiam pavojui. Pasirinkau antrąjį variantą ir paaiškinsiu, kaip to siekiu.

Baltarusija pažeidė tris Espoo (Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste) konvencijos straipsnius – taip teigiama Espoo ekspertų ataskaitoje dėl Astravo AE. Kreipiausi į Europos Komisijos pirmininką Jeaną-Claude`ą Junckerį ir aplinkos bei energetikos komisarus, kad ES palaikytų neigiamas ekspertų išvadas, didele balsų persvara ataskaitai buvo pritarta. ES pripažino, kad Astravo AE nesilaiko Europai priimtinų saugumo standartų.

Europos Parlamente (EP) esu Žaliųjų politinės grupės narys, vienareikšmiškai nepritariančios atominei energetikai kaip pernelyg rizikingam, o mūsų laikais – dar ir per brangiam, nebepasiteisinančiam būdui gauti elektros energijos. Kartu su šios frakcijos kolegomis pirmą kartą įtikinome iki tol neutralios pozicijos besilaikiusį EP Energetikos komitetą įtvirtinti mums palankią nuostatą dėl elektros iš trečiųjų šalių patekimo į ES vidaus rinką – atrišti rankas ES šalims nesutikti, kad į jų rinką patektų nesilaikant Europos standartų pagaminta elektra iš kitų šalių. Didelis žingsnis jau žengtas.

Mums tai reikštų, kad Baltarusija negalės primesti savo pagamintos elektros nei Lietuvai, nei kitoms ES šalims, jeigu statoma Astravo AE bus laikoma nesaugia. Taigi Baltarusijai liks du variantai – arba atsisakyti atominės elektrinės, arba rimtai pasirūpinti, kad ji atitiktų visus ES standartus saugos ir aplinkosaugos srityje, kas reikštų stipriai išaugančius statybos, o tuo pačiu ir elektros gamybos kaštus.

Jeigu ES elektros nepirks, patys baltarusiai jos neturės kur dėti. Lietuva neturi būti ES buferinė zona nuo „tiksinčios bombos“, Lietuva – pilnateisė ES valstybė, todėl Astravo AE – ne tik mūsų, bet ir visos ES reikalas.

Galutinis Elektros vidaus rinkos direktyvos tekstas bus patvirtintas po derybų tarp EP ir ES Tarybos, todėl labai svarbu kuo skubiau tęsti tai, kas pradėta!

Kalbant apie branduolinę energetiką, negalime pamiršti ir mūsų pačių Ignalinos AE uždarymo iššūkių (apie ką statydama „pigiausią elektrinę“ Baltarusija kol kas nepagalvojo). Dėl atmestino ankstesnių valdžių požiūrio į europinių pinigų „įsisavinimą“ Europos audito rūmai 2016 m. pasiūlė Ignalinos AE uždarymui skiriamą finansavimą mažinti. LVŽS vyriausybei pakeitus teisėsaugos įtarimų dėl galbūt neskaidrios veiklos sulaukusį IAE vadovą, įmonės darbas pagerėjo.

Po didelių pastangų įtikinėjant kolegas, rengiant ataskaitą ir atremiant oponentų kritiką, pasiekėme ilgai lauktą persilaužimą Lietuvos kovoje siekiant įrodyti, kad nenukrypome nuo pažadų uždarinėdami Ignalinos AE ir nusipelnėme gauti Europos žadėtą paramą darbų užbaigimui. EP Energetikos komitetas patvirtino Lietuvai palankų sprendimą dėl ES pinigų Ignalinos AE uždarymui – iškovojome Lietuvai beveik 300 milijonų eurų. Šie pinigai leidžia dabartinei vyriausybei tęsti pradėtas reformas, didinti pensijas, „vaiko pinigus“, mažinti mokesčius dirbantiesiems.