Kaip dažnai mums atsitinka (taip pat ir 1990 kovo 11 d.), dabar jaučiamės esantys pirmeiviai, todėl mušami didelės valstybės. Ir Kinija, ir Rusija yra pasaulio chuliganai, nevengiantys net žudyti savo piliečių uigūrų ar tiesiog kitaip mąstančių opozicionierių.
Tačiau Kinija yra chuliganas su dantimis bei nagais ir dar pilnomis kišenėmis pinigų. Vakarams pinigai labai patinka.
Tuo tarpu Rusija yra chuliganas be dantų, nagų ir pinigų, tačiau vaikšto ji po pasaulį pilnomis kišenėmis granatų, nuodų ir dar apsijuosusi atominį savižudžio diržą. Nuo susisprogdinti ir kitus branduolinėmis dulkėmis grasinančios paversti Rusijos sunkiai, tačiau pabėgti išmokome.
Bėgame nuolat ir prie to tempo jau pripratome. Nebebaisu, nors dar prieš keletą metų kai kurie panikuojantys verslininkai siūlė dešromis užtaisyti patrankas ir šaudyti į Rusiją, ar kažkaip panašiai.
Kartą net Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo grybštelėjusi mūsų verslininkams, kad šie privalėjo įvertinti ne tik tai, kad Rusijos rinka labai pelninga, bet ir tai, kad ir itin rizikinga.
Kinijos rinka irgi gali būti pavojinga, bet su ja bus dar kitaip. Ši rinka tokia didelė ir įtakinga, kad jos mechanizmai gali sutraiškyti ir kur kas didesnę valstybę. Mes nesame pirmi, susidūrę su ambicinga ir prekybos taisyklių nepaisančia valstybe. Ir šio chuligano braižas visur buvo vienodas.
Prieš daugiau nei metus Australijos premjeras Scottas Morrisonas paragino ištirti tikrą koronaviruso kilmę, o dar anksčiau neleido kinams diegti Australijoje 5G interneto tinklo.
Palyginimui priminsiu, kad Lietuva pasitraukė iš Kinijos sukurto investicijų formato 17+1, pradėjo riboti kinų vaizdo stebėjimo kamerų diegimą Lietuvoje, pradėjo ieškoti būdų, kaip būtų galima uždrausti Kinijos technologijų diegimą strateginėse įmonėse, Krašto apsaugos ministerijoje.
Dar 2020-ųjų rugsėjį Lietuva paskutinė iš Baltijos valstybių pasirašė su JAV supratimo memorandumą dėl 5G ryšio saugumo. Nors Kinijos kompanijos nebuvo minimos, tolimesni žingsniai diegiant šį ryšį aiškiai demonstravo – Kinija iš šio regiono bus stumiama.
Šios galimos grėsmės nacionaliniam saugumui buvo suformuotos dar 2020 metais, valdant LVŽS, o dabartinė Seimo valdančioji dauguma šio požiūrio nekeitė.
Galų gale Vyriausybinė strateginių įmonių sandorius tikrinanti komisija neseniai nusprendė, kad europinės geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ geležinkelio tilto per Nerį konkursą laimėjusi įmonė kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šios Ispanijos kompanijos bendraturtė yra valstybinė Kinijos kompanija, tilto statybos vertė yra 62,5 mln. eurų. Kinija tilto nebestatys, todėl yra pagrindo supykti.
Grįžkime prie Australijos. Ji Kinijos ambicijas pažemino panašiai, kaip ir Lietuva. To pasekmė – Kinija atsisakė importuoti į savo šalį anglį, miežius, vario rūdą ir koncentratą, cukrų, medieną, vyną ir omarus. Prie Kinijos uostų buvo įstrigę daugiau kaip 50 laivų, gabenančių 500 milijonų dolerių vertės australišką anglį.
Vien tik vyno Australija parduodavo Kinijai kasmet už 880 mln. JAV dolerių, šiai prekei antidempingo mokestis buvo pakeltas 100 ar net 160 proc.
Australijos ekonomika nuo seno yra itin susijusi su Kinija, labiau nei su kuria nors kita valstybe, todėl nebuvo sunku rasti įrankių ją pamokyti. Net Australijos akcijų birža sureagavo, todėl kai kurių įmonių akcijų prekyba buvo sustabdyta. Situacija buvo itin sudėtinga, tačiau daugeliu atvejų gelbėjo JAV.
Peršasi aiški išvada, kad Kinija įvairias sankcijas taiko ne tik dėl to, kad pasikabinai lentelę su Taivaniečių atstovybe ar paprašai ištirti koronaviruso kilmę. Ir Australija, ir Lietuva, ir kitos Kinijos kompanijas palikusios užribyje valstybės buvo vadinamos JAV marionetėmis, o spaudimas buvo negailestingas. Bendras šių konfliktų vardiklis aiškus – Kinijos galių silpninimas. Kinijai ši kova tokia svarbi, kad jokių lentelių keitimas ar „klaidų“ pripažinimas nebepadės.
Dabar pasižiūrėkime, kokių veiksmų, siekdama minimizuoti galimus nuostolius, ėmėsi Australija. Premjeras S.Morrisonas vienoje savo kalboje pagyrė Kiniją, kad ši sugebėjo savo šalies gyventojus ištraukti iš skurdo, pareiškė, kad siekia lygiaverčių prekybos santykių su Kinija ir net paneigė siekiantis pagal JAV pageidavimą blokuoti ekonominius Kinijos interesus.
Į tai Kinija atsakė, kad to nepakanka ir spaudimo nesušvelnino. Tuomet Australija nutraukė susitarimą su Prancūzija dėl povandeninių laivų įsigijimo ir nutarė juos pirkti iš JAV. Branduolinius ir daug modernesnius.
Ką pasiekė Prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad Taivaniečių atstovybės pavadinimas buvo klaida? Kinijos pareigūnas tiesmukai pareiškė, kad to nepakanka, ir pasiūlė G. Nausėdai tai įrodyti konkrečiais darbais. Kaip mokinukui bedė pirštu į sąsiuvinį.
Kinija baudžia tiesiog už tai, kad pasaulio valstybės vis atkakliau stumia jos kompanijas į užribį. Kodėl stumia?
Kaip sakė vienas diplomatas, gali atsitikti taip, kad Europos Sąjunga ar NATO ateityje gali nieko nebereikšti. Ateis koks Kinijos valstybinės kompanijos vadybininkas ir pasakys demokratinio pasaulio valstybei, kad nepritartų kolektyvinės gynybos principui, kad valstybės paisytų ne ES, o Kinijos interesų. Ir tokių valstybių ES jau randasi. Kolektyvinio saugumo principo nebeliktų.
Tuomet demokratinis pasaulis būtų panašus į viščiukus, išblaškytus krūmuose ir pakelės grioviuose. Daugiausiai nukentėtų mažų valstybių saugumas. Ar yra išeitis?
Australija jos dar nerado. Atsiprašymai ir lentelių nukabinimai tikrai nepadės. Pamenu vieną diskusiją praėjusios kadencijos Seimo Ekonomikos komitete. Kinija reiškė norą statyti Klaipėdoje išorinį jūrų uostą. Patys statys, jų darbininkai dirbs, jie eksploatuos.
Tuomet diskusijos baigėsi praktiškai net neprasidėjusios, nes tam nepritarė nei S. Skvernelio Vyriausybė, nei tas pats Ramūnas Karbauskis, nei LVŽS valdomas Seimas.
Taigi, Kinijos nepasitenkinimas mūsų politika prasidėjo kur kas anksčiau.
Šiandien reiktų tokios pat vienybės ir neaukoti valstybės interesų dėl partijos populiarumo, tik dėl politinių reitingų. Prezidento G. Nausėdos inicijuojamo pasitarimo tema demonstruoja viltį. Nuolat skambėjusią temą „Kas turi atsistatydinti“ keičia tema „Kaip didinti valstybės ekonominį atsparumą sankcijoms“.
Dar šį rudenį įvairių verslo asociacijų vadovai kalbėjo, kad ekonominiai ryšiai su Kinija nėra reikšmingi, todėl galimus nuostolius, jeigu paremtų Vyriausybė bei demokratinės užsienio valstybės, būtų galima nesunkiai amortizuoti.
Niekas tokio ciniško Kinijos puolimo nesitikėjo, tačiau dabar staigus atsitraukimas padarytų Lietuvai dar daugiau reputacinės žalos, o naudos neduotų jokios, net ir santykiuose su Kinija.
Visas dėmesys šiuo metu turi būti nukreiptas į mūsų verslą ir paramos paiešką demokratiniame pasaulyje. Nereiktų marginalizuoti ir mūsų kai kurių verslininkų, kurių pasisakymai galėjo būti suprasti ir kaip tiesioginė parama Kinijai. Klaidų esame visi padarę, tačiau dabar reiktų siekti nepadaryti jų dar daugiau.