Suprantama – kažkiek aš ironizuoju, nes ir viduramžiais, jeigu pasižiūrėtume atidžiau, už dyką irgi niekas nieko juk nekardavo – tik kovojant už vertybes. Tai vis dar ir mankštinamės su tomis kilpomis kartas nuo karto, ieškodami savo tapatybės.
Tų kovų dėl raidžių centre bet kuriuo atveju bus Prezidentas G. Nausėda. Jam lengva nebus. Seimo įteiktas klumpes gali būti sunku sunešioti.
Dar prezidentinės rinkimų kampanijos metu G. Nausėda aiškiai sakė, kad jis pritartų, jog užsieniečių pavardės originalia kalba galėtų būti rašomos antrame paso puslapyje. Ir štai dėl to niekas nieko prikišti G. Nausėdai tikrai negalėtų – gali ramiai vetuoti šį Seimo priimtą įstatymą. Čia su G. Nausėdos vertybėmis viskas būtų perfekt.
Tačiau tai bene vienintelis rimtas argumentas jo naudai.
Prezidentas jau žino kainą, kai kalba, pavyzdžiui, apie Taivaniečių atstovybę vidaus auditorijai, o aidas nulekia iki Vakarų pasaulio. Atsiduri užsienio žiniasklaidos dėmesio centre ir tuomet, atrodytų, griuvinėji lyg ant banano žievės po kiekvieno perskaityto straipsnio įtakingame dienraštyje. Taip galima ir galvelę susidaužyti.
Lotyniškų raidžių rašymas Vakarų pasaulio asmens dokumentuose – senas lyg bedantis caras dalykas. Per daugelį metų Seimo išstenėto tokio įstatymo vetavimas kaimynams sufleruotų, kad mūsų prezidentas greit ir balaną vietoje elektros gali liepti deginti.
Prezidento veto vėl garantuotų pasirodymą įtakingų užsienio laikraščių puslapiuose. Lenkija vetavimo temai tikriausiai rezervuotų pirmuosius puslapius visai savaitei į priekį. Kaip tuomet strateginiam partneriui į akis žiūrėti?
Juo labiau kad mūsų pačių teismai priėmė jau ne vieną sprendimą, kuris įpareigojo užsieniečių pavardes rašyti originalia kalba ir pirmame puslapyje. Tai kaip mūsų Prezidentas pasiaiškins? Sakys, kad Lietuvos teismai bukiausi Europoje, o štai jis protingas ir todėl jiems priešinasi?
Patikėkite, niekam net nebus įdomu, kad tu nori užsieniečių pavardžių rašybai originalia kalba skirti antrą ar šeštą puslapį. Netgi bus įsižeidusių, kad užsieniečiui, kaip mažiau vertingam ir mažiau gerbiamam, skiriame tolimesnį, o sau pasiimame pagrindinį puslapį.
Taip pasielgusi Latvija daugiau sprendė vietos rusų problemas, nes lotyniškomis raidėmis jų pavardžių niekaip neužrašysi, o neleisti rašyti reiškė dar vieną konfliktų bangą su gausia vietos rusų bendruomene. Todėl atidavė užsieniečiams antrąjį paso puslapį su teise rašyti nors ir kirilica, nors ir arabiškai.
Tiesa, mūsų priimtas įstatymas lenkams širdies irgi labai neglosto, nes jų diakritinių raidžių neįteisinome, vadinasi, ne visi jie galės užsirašyti mūsų pase savo pavardę originalia kalba. O jeigu dar ir tą menką galimybę G. Nausėda nutartų vetuoti?
Žodžiu, bandydamas šį įstatymą vetuoti, G. Nausėda išgarsėtų ir Lenkijoje, ir Vakarų pasaulio valstybėse kaip itin konservatyvus ir mažiau patikimas partneris. Net nuvykęs į Bedrionką apsipirkti, iš pardavėjų tikriausiai susilauktų kandžių replikų.
Nešiodamas aplink Prezidentūrą Seimo padovanotas klumpes, G. Nausėda turės išspręsti vieną sudėtingiausių užduočių savo kadencijoje – ar ginti esą daužomą lietuvių kalbą, o tuo pasinaudojus prieš naujuosius rinkimus pagerinti ir savo reitingus? Tačiau tuo pačiu turėtų pulti į purvą Vakarų pasaulio akivaizdoje.
Ne veltui vienas mano kolega šį vetavimą ar nevetavimą pavadino istoriniu. Spaudimas bus didelis.
Kita vertus, vetavimas garantuotų dar vieną G. Nausėdos pralaimėjimą. Balsavimo Seime rezultatas 82:40 įstatymo naudai. Kad laimėtų, Prezidentūra turėtų perlaužti stuburą maždaug 25 parlamentarams. Misija neįmanoma.
Tai ar verta vetuoti ir dar kartą vožtelti sau per galvą? Tik dėl to, kad dar kartą įsitikintum, jog skauda.
Antras kelias būtų pasakyti, kad viskas gerai, pasirašyti priimtą įstatymą ir apsimesti, kad nejaučia protesto bangų. Tokiu atveju G. Nausėdai būtų šakės – saviškiai suėstų, prieš tai atvedę ten, kur mano kolega M. Maldeikis jau buvo atvestas – prie kartuvių.
Atmetus veto, ant balto arklio Vakarų valstybių akyse jodinėtų Seimo pirmininkė, o nebe Prezidentas G. Nausėda.
Tačiau yra ir trečias kelias.
Prezidentas galėtų garsiai paremti grupę Seimo narių, nutarusių šį įstatymą apskųsti Konstituciniam Teismui, o kad skundas būtų nagrinėjamas greičiau, dar ir pats galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Tiesą sakant, tai būtų panašiai tas pats daiktas, tik kitoje rankoje. Vetavimas ar skundas būtų panašiai suprastas, tai reikštų G. Nausėdos priešišką nusiteikimą šiam įstatymui.
Tačiau skundą dar būtų galima kažkaip lanksčiau išvartyti, esą noriu tik vieno – kad viskas būtų pagal įstatymo raidę, ir kad Konstitucinio Teismo sprendimas aistras greičiau nuramintų.
Vartyk nevartęs, bet šis vetavimas ar nevetavimas tikrai gali virsti istoriniu. Nepavydžiu vetuotojo savijautos.