Č.Juršėnas. Apie santarvę, politinę kultūrą ir apdovanojimus

Visuotinės kritikos ir sumaišties metu susilaukti paskatinimo žodžio, juoba apdovanojimo, yra retenybė ir, suprantama, džiaugsmas. Tiesa, mes turime valstybinių apdovanojimų sistemą, kuri nuolat veikia ir kuri per du nepriklausomybės dešimtmečius ordinais ir medaliais yra papuošusi tūkstančius iškilių mūsų ir užsienio piliečių.

Turime valstybinių premijų sistemą, kurios garbingumą papildo ir svarios pinigų sumos, taip reikalingos mūsų mokslo ir meno žmonėms. Tačiau tai, galima sakyti, įvertinimai iš viršaus, iš Simono Daukanto ir Vinco Kudirkos aikščių rūmų.

Yra kita apdovanojimų sistema, kurią formuoja demokratinė visuomenė, jos savimonė, jos iniciatyva, – įvairios sąjungos, draugijos, medijos, kiti piliečių susibūrimai, atskiri asmenys.

Kad tai atsitiktų, turi atsirasti pilietiškų, aktyvių žmonių, kurie stebėtų viešo asmens žingsnius, poelgius, sprendimus, visuomenei ar valstybei atliekamus vertingus darbus, įvertintų juos ir viešai paskelbtų. Toks yra visuomeninės veiklos ir pilietiškumo kupinas Julius Kazėnas, kuris 1994 m. įsteigė Lietuvos santarvės fondą ir kuriam iš Ukmergės iki šiol vadovauja. Šio fondo skiriama Santarvės premija, o nuo 2001 m. – Santarvės ordinas „Pro augenda concordia“ Lietuvoje jau yra sulaukę pripažinimo.

Džiaugiuosi ir esu labai dėkingas, kad šiemet šis apdovanojimas atiteko man. Patekti į fondo laureatų būrį, kuriame yra tokios šviesios asmenybės, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tėvas Stanislovas, Lietuvos ir Lenkijos Prezidentai Algirdas Brazauskas ir Aleksandras Kwasniewskis, akademikas Jonas Kubilius, aktorius Donatas Banionis ir kiti, yra didelė garbė.
Nuoširdžiai už tai dėkoju Santarvės fondo steigėjui Juliui Kazėnui, fondo valdybai, visiems, kurie šiandien susirinko pabendrauti, kurie mane palaiko.

Išgirdęs žinią, kad man skirtas Santarvės ordinas, susimąsčiau apie šiandien retai tariamą žodį SANTARVĖ, kuris yra dingęs iš oficialių valstybės dokumentų. O juk prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įkurta Baltijos santarvė, Baltijos spaudos santarvė, šios organizacijos artino tris valstybes ir tautas. Štai didžiajame lietuvių kalbos žodyne apie SANTARVĘ yra gražių ir pamokančių pavyzdžių. Pavyzdžiui: „Kad tarp draugų nėra santarvės, jų darbas eina per nieką“; „Santarve mažieji daiktai darosi didūs, o nesantarve ir didieji menksta“.

Naudojame mes ir kitą panašią prasmę turintį žodį – TAIKA, tačiau, mano manymu, jis kiek šaltesnis, neutralesnis. Gyventi taikoje, nekonfliktuojant ir nekariaujant – dar nereiškia gyventi santarvėje, bendrai, draugiškai veikti.

Kita vertus, minėto žodyno priskiriamas Jonui Jablonskiui sakinys skamba šitaip: „Tarp tokių ponų niekad sántarvės nėra“... Kokiame kontekste šį žodį panaudojo didysis kalbininkas, sunku pasakyti, tačiau ir šiandien yra žmonių ir valstybių, kuriems svarbiau ieškoti ne santarvės, o priešpriešos, ieškoti ne draugų, o priešų, netgi ne tikrų, o dažniausiai menamų, be kurių gyventi negali. Kuo daugiau priešų, tuo tūlas politikas jaučiasi geriau, tvirčiau, tuo gausiau aplink jį buriasi saugumo ir ramybės beieškančiųjų. Priešų, o ne draugų paieškomis savo veiklą paprastai remia į autoritarizmą ar diktatūrą linkusios valstybės ar asmenys. Stalino laikų TSRS buvo paklaikusi nuo liaudies priešų medžioklės, kainavusios milijonus nekaltų gyvybių.

Ypač gąsdinimai užsienio ir vidaus priešais sustiprėja, kai valdžioje esantiems nesiseka, kai menksta jų autoritetas visuomenės akyse. Didžiausias cinizmas yra tai, kad patys priešų ieškotojai puikiausiai žino, jog skambinti varpais pavojaus nėra.

Santarvė realybėje yra kompromisų menas. Kompromisų, sutarimo, santarvės visad siekiau ir siekiu. Atrodo, šitai būtina ir privaloma kiekvienam asmeniui, bendruomenei ar valstybei, nors dažnai tai nedėkingas užsiėmimas, maksimalistų smerkiamas. Mat patys drąsiausi paprastai už nieką, taigi ir žalingas pasekmes, neatsako.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ištakų aktyviai dalyvaudamas politikoje tai galiu paliudyti ir savo kailiu. Nors niekad nebuvau agresyvus, niekuomet įkyriai neprimetinėjau savo nuomonės, juoba nesilaikiau formulės „Yra tik viena tiesa, mano tiesa, o visi kiti klysta“, tačiau guzų esu prisirinkęs ganėtinai. Mat kai savoji vienintelė tiesa pakeliama į valstybinės reikšmės rangą, visi jos neišpažįstą, bent jau Lietuvoje, tampa tautos priešais.
Taip jau susiklostė, kad nuo pat Kovo 11-osios Akto pasirašymo laikų be pertraukos esu renkamas į Lietuvos Respublikos Seimą, taigi negaliu pasinaudoti žinoma tiesa, – kaip daromos dešros ir politika, geriau nežiūrėti. Prisižiūrėjau pakankamai...

Seimas yra svarbiausia mūsų valstybės politinių, ekonominių, kultūros ir kitų klausimų svarstymo tribūna. Čia nuolatinėje diskusijoje oponuoja partijos, asmenybės, temperamentai, charakteriai. Visi deklaruoja veikią vardan Lietuvos, visi pradedant pavasarines ir rudenines sesijas vieningai gieda „Lietuva ,Tėvyne mūsų“, visi akcentuoja žodžius „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Tad kodėl, vos nutilus Himno garsams, kartais galėtų nuskambėti ir žinomos dainos strofos „Į kovą, į kovą, visi, kas tik gali?“

Į kovą kyla koalicijos, partijos-frakcijos, parlamentarai...

Stebėtis tuo nevertėtų. Esame demokratinė valstybė, kol kas, ačiū Dievui, neturime valstybinės partijos, kokia tarp dviejų pasaulinių karų buvo Lietuvoje. Dar kita buvo aneksuotoje Lietuvoje. Į kiekvieną dabartinę partiją yra susibūrę žmonės, atstovaują skirtingų visuomenės sluoksnių ar skirtingų įsitikinimų žmonių interesams, kurie, natūralu, gali ir konkuruoti, prieštarauti vieni kitiems. Tačiau kaip matematikoje išvedamas kelių skaičių vidurkis, taip politikoje, apskritai sveikoje visuomenėje turi būti pasiekiamas susitarimas, – būtinas santarvės pagrindas.

Kartais šis susitarimas pasiekiamas tikrai geranoriškai, taikiai, o kartais jis tampa tik teisės aktu, kuriančiu ne santarvę, o jos regimybę ar net susipriešinimą. Nes pasiekiamas formalia balsų dauguma, oponentams paprasčiausiai išsukant rankas. Man gaila, bet per du dešimtmečius mūsų valstybėje taip ne kartą būta. Išimtis – Kovo 11-oji, taip pat jungimasis į ES ir NATO.

Gražia išimtimi maždaug prieš dvidešimt metų galėjo būti ir prof. Aloyzo Sakalo bei bičiulių socialdemokratų iniciatyva Seime priimti Politinės santarvės aktą. Priminsiu, tai buvo pasiūlyta po kairiųjų pergalės Seimo rinkimuose. LDDP tai rėmė. Matyt, ta mūsų sėkmė taip paveikė kitą pusę, kad graži iniciatyva buvo sužlugdyta.

Mūsų visuomenė smarkai kritikuoja valdžios žmones, politikus, negaili jiems smerkiančių žodžių ir kaltinimų. Neginčysiu, tautos balse tiesos esama. Tačiau iš kur tie politikai ateina, gal iš kosmoso? Kas už juos balsuoja? Ar ne iš tos pačios visuomenės ateina, ar ne ta pati visuomenė balsuoja? Ar visuomenė, keldama reikalavimus valdžiai, pati sau tokius pat reikalavimus kelia? Ar joje vyrauja visuomeniškumas, pagarba įstatymui, santarvė?

Deja, pas mus kažkodėl yra paplitęs ryškus egocentrizmas ir negatyvo ieškojimas kituose. Tai lyg virusas, kažkada buvęs tik užkratu, o šiandien tapęs chroniška liga.

Pas mus jautriai reaguojama į tai, kas dedasi Estijoje, ypač jei ten kas nors geriau. Tačiau turbūt sutiksite, kad estų tauta paprastai remiasi pozityvo principu. Tiek šalies viduje, tiek užsienyje kiekvieną gražią smulkmeną padaro reikšmingą, žinomą. Europinėje ar globalinėje erdvėje tarp savęs nesipeša. Tuo tarpu Lietuvoje kartais net reikšmingą laimėjimą stengiamės sumenkinti, ieškoti priekabių.

Estui būtų sunku suvokti, kad jų Prezidentui vykstant su oficialiu vizitu į užsienio valstybę, kuri nors parlamentinė partija įkandin siųstų skundą (dar išgalvotą!) tos šalies vadovybei. Lietuvoje kai kas tai laiko normaliu dalyku.

Negatyvas vyrauja mūsų žiniasklaidoje. Skandalų paieškos – daugelio medijų pagrindinė duona. Ir, jų laimei, tos duonos netrūksta. Jos iškepa politikai, valdininkai, verslininkai. Kiekvienas atvejis šalia rimto tyrimo atpalaiduoja erdves vaizduotei: atsiranda naujos sąmokslo teorijos, galimybė vidaus ir užsienio priešų paieškoms, naujų politinių grupuočių kūrimui. Įvairios žinybos priverčiamos mesti savo įprastą darbą ir savaitėmis ar mėnesiais tarnauti Jo Didenybei skandalui. Kuriamos specialios komisijos, aistros išsilieja net į gatves. Svarbiausi valstybės reikalai nustumiami į antrą ar trečią planą. Kartais pagalvoji: o gal toks tikslas ir yra? Gal eilinis burbulas nukreipia dėmesį nuo kitų, didesnių negandų, nuo politinių avarijų?

Įstatyminės cenzūros mūsų šalyje nėra. Tačiau kiekvienas iš mūsų turime vidinį cenzorių, stengiamės bent viešai būti orūs, teisingi, nešioti nepastebimą kaukę. Žurnalistai turi savo cenzorius – informacijos priemonių savininkus, redaktorius, kiekvienos įstaigos tarnautojai – savo viršininką.

Tik anonimiškumas mus daro pakankamai laisvus ir atvirus, o to anonimiškumo pagrindinė terpė dabar – visuotinai paplitę įvairių interneto svetainių publikacijų komentarai. Čia jau matome tikrą, jokių trikdžių, kompleksų nepaliestą produktą. Čia stebime tarsi kitą mėnulio pusę, slapčiausią visuomeninę nuomonę – labai svarbų tautos sveikatos barometrą.

Taigi tuose komentaruose santarve net nekvepia. Čia vyksta nuožmus karas, – kas ką labiau įžeis, kas ką labiau pažemins – straipsnio autorių, jo minimus asmenis, keliamas idėjas. Kai tokios “imperinės“ jėgos kariauja, šalia nebedrįsta savo nuomonės reikšti intelektualai, mandagūs ir kultūringi žmonės.

Drįsčiau pastebėti, kad dalies ekstremistinių komentarų autoriai – paaugliai, jaunimas. Net sutinkant, kad kategoriškumas– jaunimo palydovas, tai kelia nerimą. Vadinasi, auganti karta neateina nešina idealais, o seka vyresniaisiais, kurių elgseną suformavo pergyventi sunkūs laikai. Juk pykstama, kai neturima argumentų, kai neturima minčių, neturima siekiamų uždavinių, kai žmogų kankina nepilnavertiškumo kompleksas...

Kažkada esu galvojęs, kad tokius anoniminius komentarus reikėtų drausti, kaip kad draudžiame viešoje erdvėje keiktis, įžeidinėti, smurtauti. Tačiau ar protinga nenaudoti termometro, kai ligonis tikrai turi temperatūros, kai nežinia, į kurią pusę krypsta jo sveikata? Sutikime, kad neprotinga. Pagal šiuos komentarus mes sekame mūsų visuomenės sveikatą, – be jokių filtrų, statistinių gudrybių.

Tikėkimės, kad ateis laikas, kai, atsidarę eilinės svetainės komentarus, išvysime protingų, visuomeniškai suinteresuotų asmenų pokalbį, įdomius pasiūlymus, palinkėjimus. Tada galėsime džiaugtis, kad mūsų visuomenė, lietuvių tauta pasveiko. Tada turėsime vilties, kad ji į svarbius valdžios postus sugebės deleguoti kur kas tinkamesnius atstovus, o pastarųjų darbo vaisiai jau bus priskiriami nebe skandalų, o valstybės pažangos kategorijai.

Daug kas mano: kadangi žmonių egocentrizmą, susipriešinimą, nepakantumą sukuria valstybės ekonominė socialinė būklė, tai nieko čia nepadarysi. Ar iš tikrųjų?

Manau, kad tokia nuomonė nėra teisinga. Lietuva yra išgyvenusi daug sunkesnių laikų, būta žiaurių priešintojų, tačiau tautos branduolys kažkaip buvo vieningesnis, draugiškesnis, žmonės vienas kitą suprasdavo ir be žodžių.

Dideles viltis dedu į mūsų ateitį – vaikus, moksleivius, studentiją. Su sąlyga, jeigu juos auklėsime ne ritualiniu, per valstybės šventes demonstruojamu, ne skandaliniu, demonstruojamu tarp tų švenčių, o žiniomis ir dvasingumu paremtu patriotizmu. Neseniai vienas visuomenininkas papasakojo apie apsilankymą vaikų namuose. Jis mažiesiems kalbėjo apie mūsų tautos senovę, mitologiją, kelią Europos vertybių link. Vaikai atsidėkodami pasišovė pademonstruoti savo gabumus: šoko afrikietiškus šokius, dainavo amerikietišką popsą, ir tik vienas berniukas, truputį gėdindamasis, padeklamavo Antaną Baranauską.
Ar tai išskirtinis vaizdas mūsų vaikų auklėjimo įstaigose? Vargu. Taigi neretai iš mažens vaikai, tėvams ir pedagogams abejingai stebint, gal net pritariant, susiformuoja nuomonę, kad visos vertybės yra užsienyje, o mūsų tauta ir valstybė yra menkavertės, reikia jų gėdytis. Po tokio auklėjimo emigracija tampa natūraliu dalyku. Kas ta paliekama tėvynė, kai reikia pasirūpinti savimi?

Neretai pavartau Santarvės premijos laureato Justino Marcinkevičiaus poezijos knygas, jo dramą „Mindaugas“. Kartais man pasirodo, kad daug ten tartų žodžių tinka ir šiandienos Lietuvai, nes ji gerokai pažirusi, ją reikia lipdyti ir lipdyti, kaip teigė herojus Mindaugas. O geriausias lipdymo elementas – vėlgi Santarvė.

Tad jos ir linkiu visiems.

Linkiu ir sau. Ir savo trijų kartų šeimynai: žmonai Jadvygai, sūnui Sauliui su Tatjana, anūkui Jurui su Emilija. Gyvendamas santarvėje su artimaisiais, dorai ugdytas ir mokytas Ignalinoje, Vilniaus universitete, tikiuos, brangieji, dar būti naudingas jums visiems ir mūsų Tėvynei Lietuvai.