Įstatymiškai nustatyta, kad piliečiams dėl kokio nors įstatymo surinkus virš 50 tūkstančių parašų, jis nedelsiant turi būti svarstomas Seime. Bet jei valdžiai piliečių nuomonė nelabai reikalinga, tai geriausias būdas reikalą numarinti – dėl tos nuomonės paprašyti Vyriausybės išvados.
Kadangi Vyriausybė labai svarbi ir labai užsiėmusi savais, ne kokių nors piliečių, reikalais, tai ji įpratusi tvarkytis ne pagal įstatymus, o taip, kaip jai patinka. Premjeras juk niekam neatsiskaito. Priešingai – per savo frakciją ir koalicinę daugumą jis kaip tik šokdina Seimą pagal savo supratimą. Tad išvados nugula kažkur stalčiuose, o Seimas ramiausiai teisinasi, kad nekaltas, mat nėra Vyriausybės nuomonės. Ratas užsidaro.
Šią vasarą buvo surinkta 65 tūkstančiai piliečių parašų dėl vadinamojo Astravo elektrinės įstatymo projekto. Juo siūloma Astrave statomą jėgainę pripažinti nesaugia dėl to, kad statoma pavojingai arti Lietuvos sostinės. Taip pat siūloma apsaugoti Lietuvos elektros rinką ir elektros sistemą nuo tokios nesaugioje atominėje elektrinėje pagamintos elektros.
Baltarusija elektrinę stato neatsiklaususi mūsų nuomonės, nepaisydama mūsų pasipriešinimo, todėl, jei nenorime likti abejingi savo saugumui ir išlikimui, turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad bent jau netaptume šios mūsų šalies piliečių atžvilgiu vykdomos nusikalstamos veiklos bendrininkais.
Rugsėjo 10-ąją Seimas ėmėsi svarstyti įstatymo projektą. Buvo nutarta kitą svarstymą surengti spalio 10-ąją ir paprašyti Vyriausybės, kad ši iki to laiko pateiktų savo išvadą. Nuo to laiko praėjo jau trys mėnesiai, o išvados kaip nėra, taip nėra. Nors įstatymas besąlygiškai įpareigoja išvadą Seimui pateikti per keturias savaites.
O juk norime tik labai paprasto dalyko – priimti universalų elektros energetikos bei jos rinkos apsaugos įstatymą, kuris būtų tinkamas įvertinti ne tik Astravo AE statybas, bet ir kitas potencialias grėsmes, bei duoti elektros sistemos operatoriui „Litgrid“ užduotį paruošti aiškų veiksmų planą įstatymo tikslams pasiekti.
Nebegalime daugiau delsti ir tikėtis, kad Baltarusija visgi imsis kaip nors spręsti kylančias problemas: juk iki šiol niekaip neatsakė į mūsų klausimus, pavyzdžiui, dėl aikštelės pasirinkimo. Niekas su mumis nederino elementariausių dalykų susijusių pradedant statybos aikštelės parinkimu ir baigiant Lietuvos piliečių galima evakuacija ar prieglobsčio suteikimo planais.
Negana to, matydami, kaip informacija yra slepiama netgi kuomet vyksta įvairūs incidentai atominės elektrinės statybų metu, negalime būti tikri, kad baltarusiai informuotų mus apie atsitikusią avariją jau veikiančioje elektrinėje, būtiną evakuaciją ir kitus reikalingus veiksmus kritinėje situacijoje.
Kompetentingos tarptautinės institucijos jau ne kartą buvo pripažinusios, jog Astravo AE statoma pažeidžiant Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espo) konvenciją ir Jungtinių Tautų Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (Arhus konvenciją).
Tuo tarpu šalia Lietuvos sienos toliau kyla nacionalinio saugumo grėsmės lygio objektas, o mes čia, Seime ir Vyriausybėje, klimpstame į vilkinamų procedūrų liūną. Ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos, buvusios viena pagrindinių jėgų prieš Visagino atominę jėgainę, lyderiai išdrįs imtis politinės lyderystės ir priimti siūlomą įstatymą? Ar visgi paaiškės, kad rusiškas interesas Astrave valdančiuosius tenkina?
Net neabejoju, kad Astravo entuziastai, stebėdami šią biurokratinę pelkę, ploja katučių – nebūsime įgalūs apginti ne tik savo elektros energijos sistemos bei rinkos, bet ir visų svarbiausia – gyventojų. Būtent tokio sąmyšio mūsų stovykloje kaimynams iš Rytų ir tereikia.