Didžiausia Vyriausybės politine nesėkme galima laikyti tai, kad nesugebėta suvaldyti padėties ir surasti priimtiną sprendimą dėl „Chevron“ investicijų. Galima taip pat konstatuoti, kad Lietuva vengia prisiimti aiškią lyderystę regioniniame Visagino atominės elektrinės (VAE) projekte, sprendimai dėl jo buvo atidėliojami jau daugiau kaip 10 kartų. Gali paaiškėti, kad praleistas geriausias laikas finansiškai naudingiausiai Suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekimo sutarčiai pasirašyti.
Penkioliktosios Vyriausybės kadencijai baigiantis dauguma iš šių projektų nebuvo baigti, o kai kurie – tik pradėti įgyvendinti. Būdamas opozicijoje A. Butkevičius, socialdemokratų frakcija energetikos sritimi gilesnio susidomėjimo nedemonstravo ir projektais iš esmės nesidomėjo, o tai lėmė reikalingų kompetencijų bei detalesnių žinių apie vykdomus projektus trūkumą atėjus į valdžią.
Galbūt dėl šių priežasčių energetikos sritis 2013 m. naujai suformuotai Vyriausybei tapo sunkiais išbandymų ir blaškymosi metais. A. Kubiliaus Vyriausybė šalies energetinei nepriklausomybei bei strategiškai svarbių projektų įgyvendinimui skyrė labai daug laiko ir dėmesio – inicijuota, pradėta ir pasistūmėta įgyvendinant daugelį itin didelę reikšmę šalies saugumui ir konkurencingumui turinčių projektų, pavyzdžiui, elektros jungčių su Švedija ir Lenkija tiesimas, SDG terminalo statyba, elektros biržos sukūrimas, devintojo Elektrėnų bloko statyba, ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas, biokuro katilinių mažesniuose Lietuvos miestuose plėtra, pagaliau – didžiules pastangas vainikavęs strateginio investuotojo „Hitachi“ pritraukimas į VAE projektą.
Šešėlinė Energetikos ministerija, vertindama šešioliktos Vyriausybės bei energetikos ministro darbą, suformulavo dešimt esminių punktų, perteikiančių naujosios valdančiosios daugumos veikimo–neveikimo ypatumus energetikos sektoriuje:
Gana sėkmingai tęsiamas SGD terminalo projektas, kurio įgyvendinimui praėjusi Vyriausybė sudėjo saugiklius: pasirašytos negrįžtamumą užtikrinančios sutartys dėl laivo saugyklos ir krantinės statybos, priimti galutiniai sprendimai dėl dujotiekio tiesimo. Vienintelis trūkumas, kalbant apie SGD terminalą, yra užsitęsęs tiekimo konkursas, kuris, keičiantis padėčiai SGD rinkoje, darosi kuo toliau, tuo labiau nevaldomas.
Pastebėtina, kad dujų tiekimo sutartį buvo žadama pasirašyti iki praėjusių metų vidurio, o vėliausia data pagal darbų grafiką buvo praėjusių metų pabaiga. Įvykęs konkursas leido preliminariai tikėtis 20 proc. žemesnių dujų kainų, tačiau sutartis dėl neaiškių priežasčių pasirašyta nebuvo, o per pastaruosius kelerius metus SGD kainai pradėjus kilti, A. Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės laukia nauji iššūkiai, kuriuos valdyti ji kol kas neparodo didesnių gebėjimų.
Be didesnių nesklandumų tęsiami ir elektros jungčių į Švediją ir Lenkiją projektai, dėl kurių svarbiausios sutartys buvo suderintos ir pasirašytos valdant XV Vyriausybei. Reikia pabrėžti, jog šiuo metu abu projektus įgyvendina „Litgrid“ ir jie papildomo Vyriausybės dėmesio nereikalauja.
Tęsiamas ES III energetikos paketo įgyvendinimas dujų sektoriuje. Praėjusiai Vyriausybei sutarus dėl dujų veiklų atskyrimo principų su Europos Komisija bei „Gazprom“ atstovais ir priėmus naujos redakcijos Dujų įstatymą, šis projektas taip pat yra pasiekęs negrįžtamumo tašką. Galima pasidžiaugti tuo, kad Vyriausybė, nors ir „Gazprom“ spaudžiama, iš Stokholmo arbitražo neatsiėmė ieškinio dėl žalos atlyginimo už nepagrįstai didelių gamtinių dujų kainų taikymą Lietuvai. Matome, jog nuolatinis opozicijos dėmesys ir spaudimas šiuo požiūriu duoda bent minimalių teigiamų rezultatų.
Politinės valios trūkumas vis dėlto akivaizdus kalbant apie svarbiausią praėjusios Vyriausybės pradėtą projektą – regioninės Visagino atominės elektrinės statybas. A. Butkevičius niekaip nesugeba apsispręsti dėl projekto likimo – berods, jau devynis kartus atidėtas galutinio verdikto paskelbimas (dabar jau iki metų vidurio). VAE projekto reputaciją užsienio investuotojų akyse žlugdo patariamajame referendume išreikšta piliečių nuomonė bei dabartinės valdžios nuolatinis blaškymasis, nežinant, kaip su ta nuomone pasielgti. Kita vertus, „Hitachi“, kaip ir buvo žadėjusi, pagerino teikiamą pasiūlymą, tad savo žodį dabar turi tarti Lietuvos pusė. Tačiau žvelgiant į dabartinę situaciją, tvirtos pozicijos išreiškimas bent artimiausiu metu nėra tikėtinas. Netgi „Hitachi“ atstovas šių metų pradžioje pareiškė, kad projekto partneriai mato Lietuvos lyderystės ir šeimininkiškumo VAE projekte trūkumą.
Vyriausybei sunkiai sekėsi derinti pozicijas ir dėl konkurso skalūninėms dujoms išgauti sąlygų. Neapsikentusi neapibrėžtumo ir neapsisprendimo pasiūlymą atsiėmė pasaulinio masto energetikos bendrovė „Chevron“. Galima neperdedant teigti, kad tai rimčiausia Vyriausybės politinė nesėkmė praėjusiais metais, kadangi dėl valdžios neveiksnumo prarasta beveik 200 milijonų biudžeto įplaukų, investicijas prarado vietos savivaldybės, papildomų pajamų neteko bendruomenės ir gyventojai.
Praėjusių metų antrojoje pusėje Vyriausybei pristatyta Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizavimo su Vakarų Europos tinklais studija aiškiai parodė, jog sinchronizavimas su kontinentine Europa yra visiškai suderinamas su naujos branduolinės elektrinės projektu. Tai svarbus faktorius paneigiant referendumo metu keltas abejones ir būgštavimus dėl VAE. Derėtų pabrėžti, jog sinchronizavimo projektas neįgyvendinamas be antrosios elektros linijos į Lenkiją, kurios finansavimui jau pritarė Europos Komisija, įtraukdama projektą į Europos lygmens planus. Svarbiausia dabar tai, kad Lietuvos valdžia nesustotų pusiaukelėje, tęstų projektą bei neprarastų jam skirtų lėšų. Tačiau realiai vertinant situaciją matome, jog šis projektas įstrigęs taip pat nepajudinamai kaip ir VAE. Tai yra gąsdinančios tendencijos, kurių nuneigti neįmanoma.
Priėmusi visas NUKEM diktuojamas sąlygas ir reikalavimus, valstybės įmonė „Ignalinos atominė elektrinė“ pasirašė naują sutartį, kuria B2/B3/B4 projektą neatsakingai leido pabranginti papildomais 250 milijonų litų. Negana to, įmonė buvo priversta prisiimti visas su branduoline sauga susijusias rizikas. Atrodo, kad Vyriausybė pati suinteresuota likvidavimo darbų branginimu, tęsimu ir neefektyviu valdymu. Toks nacionalinio intereso nepaisymas galioja ne tik IAE atveju.
Praėjusiais metais elektros rinkoje pirmą kartą po IAE uždarymo stebėtas žymus kainų šuolis. Vyriausybė jo ne tik nesugebėjo suvaldyti, bet net ir nebandė to padaryti. Sumažėjus elektros pasiūlai iš Rusijos ir neturint tiekimo alternatyvų, kaina atskiromis dienomis ar net savaitėmis buvo du ar net tris kartus didesnė nei įprasta. Šalies elektros perdavimo tinklą valdančio „Litgrid“ duomenimis, kainų šuolio priežastys yra kelios: Karaliaučiaus elektrinės remontas, BRELL elektros žiedo tarpsisteminių jungčių remontas bei elektros gamybos ir vartojimo pokyčiai Rusijos šiaurės vakarinėje dalyje. Būtent dėl šių veiksnių tam tikrais laikotarpiais gerokai sumažėjo rusiškos elektros importo į Lietuvą galimybės ir kilo kaina rinkoje. Keista, tačiau A. Butkevičius šių argumentų ir faktų negirdi – jis atkakliai gina ir kartoja „Inter Rao“ paskelbtą informaciją, jog elektros kainos kilo dėl Baltijos šalių perdavimo sistemos operatorių pasirašytų tarpsisteminių elektros pralaidumo skaičiavimo taisyklių. Iš tiesų šių taisyklių reikia sklandžiam ir skaidriam skandinaviškos elektros rinkos „Nord Pool Spot“ veikimui Baltijos valstybėse ir anaiptol tai neturėjo lemiamos įtakos kainų kilimui.
Sudarydama A. Skardžiaus vadovaujamą komisiją Seime, naujoji valdančioji dauguma nevykusiai bandė sužlugdyti kai kuriuos praėjusios Vyriausybės pradėtus darbus, tačiau savo veikla ir vadovų kalbomis tik atskleidė didžiulę nekompetenciją. Po nevykusių komisijos pirmininko komentarų žiniasklaidoje apie SGD terminalo projektą įgyvendinančią Norvegijos įmonę „Hoegh LNG“, įsikišti ir situaciją užglaistyti teko net šios šalies ambasadoriui Lietuvoje. Iš šio ir panašių valdančiųjų atstovų išpuolių galima teigti, kad politinę valią sukoncentruoti jiems pavyksta. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai ginami ne nacionaliniai, o tam tikrų grupių interesai.
Negalėdama pateikti realių veiklos rezultatų, A. Butkevičiaus Vyriausybė prisiskiria sau nebūtus nuopelnus ir kitų padarytus darbus, giriasi tuo, kas vyksta savaime, bei menkina ankstesniosios Vyriausybės palikimą. Pastaruoju metu Ministras Pirmininkas gyrėsi, jog dėl jo sėkmingai vykdomos šilumos trasų renovavimo ir biokuro katilų diegimo politikos šilumos kainos vartotojams mažėja net 7 ct/kWh, taip net neužsimindamas apie naftos kainų kritimą pasaulinėse rinkose, dėl jų susietumo tiesiogiai paveikusį ir šilumos kainas Lietuvoje. Negana to, kad giriasi šildymo kainų sumažinimu kaip savo veiklos tiesioginiu rezultatu, A. Butkevičius Vyriausybė priėmė sprendimus, kuriais dėl neaiškių priežasčių didinamos dujų skirstymo kainos (dėl ko skirtingoms vartotojų grupėms kaina auga 5-22 ct/kub.m.). Dėl tokių sprendimų dujų kaina kris mažiau nei būtų galėjusi mažėti dėl anksčiau įvardintų išorinių veiksnių įtakos. Taigi Premjeras elgiasi priešingai nei teigia – jo veiksmai ne tik kad neturi reikšmingos įtakos šildymo kainų mažėjimui, bet ir mažina teigiamų išorinių pokyčių, kurie nuo jo nepriklauso, įtaką.
Apibendrinant galima daryti vieną išvadą – stagnacija, reitingų vaikymasis yra ryškiausias šios Vyriausybės bruožas, o kalbomis apie darbus energetikos srityje, kurie nuveikti dar A. Kubiliaus Vyriausybės, tiesiog bandoma užmaskuoti savo neveiklumą, nekompetenciją bei politinės valios trūkumą.