D. Kuodytė. Eitynės už lygybę baigėsi, Seime prabudo moralės ir šeimos „sergėtojai“

Nemalonu būti to dalimi, bet jau daug metų su pertraukomis Seime tęsiasi serialas, kuris meksikietiškai skambėtų „Kaip šventi Seimo nariai šeimas gynė“, o trumpai lietuviškai vadintųsi tiesiog „Valdžia prieš žmones“.

Neseniai Vilniuje vyko eitynės už lygybę. Jos baigėsi, ir realybė rodo, kad toli gražu ne visos politinės jėgos, kurių atstovai eitynėse dalyvavo, vienodai gina skirtingų šeimų teises ir interesus.

Geriausias to pavyzdys – šios savaitės pradžioje vykęs balsavimas Seime dėl Konstitucijos 38 straipsnio pataisų, įtvirtinančių šeimą per santuoką. Po svarstymo konservatoriško bloko aktyviai parlamente stumtas projektas sulaukė pritarimo. Tik Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime vienbalsiai balsavo „už“. Sutapimas, išimtis iš taisyklės? Ne, tokia tradicija.

Minėtų pataisų iniciatorių tikslai akivaizdūs – norima išdarkyti Konstituciją, dirbtinai susiaurinant dabar galiojančią liberalią ir sveiką protą atitinkančią nuostatą, pagal kurią šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Mano įsitikinimu, davatkiško ir perdėm konservatoriško požiūrio į šeimą Seime šalininkai, visiškai ignoruodami šiandienos realybę, tebegyvena viduramžiais.

Laikas suprasti, kad XXI amžiuje bet koks bandymas dirbtinai siaurinti šeimos sampratą yra pasityčiojimas iš tų pačių šeimų, skirtingų žmonių, kurie dėl įvairiausių aplinkybių pasirinko gyvenimą ne santuokoje. Ar jie neturi teisės vadintis šeima, ar valdžia gali iš jų tą teisę atimti?

Matau tebesitęsiančią tendenciją – šio Seimo dauguma ir atskiri savo šventumu įsitikinę politikai ir toliau sėkmingai imituoja sąlygų šeimoms gerinimą. Kai realybėje nepadaryta nieko. Įžūlu, kai valdžia visus Lietuvos žmones bando „sukišti“ į savo riboto supratimo rėmus.

Kodėl Seimo nariai, rodantys apsimestinį susirūpinimą šeima, nuo pat 2006 metų nepriima naujo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo? Kodėl besižudantys paaugliai negali gauti ir nesulaukia deramos psichologinės pagalbos? Kodėl šeimos, ypač socialinės rizikos šeimos, iki šiol negauna pakankamos paspirties ištrūkti iš dugno? Sąrašas nepadarytų darbų ilgas. Būtent čia reikia nukreipti jėgas, vietoj to, kad dešimtmečius ir toliau tuščiai ginčytumės dėl paprasto ir aiškaus šeimos apibrėžimo.

Politikams, balsuojantiems už įvairių apibrėžimų keitimą ir atsisakantiems spręsti žmonių problemas, reikia išeiti vasaros, o gal ir ilgesnių atostogų. Dabartiniai nuolatos pasikartojantys siūlymai perrašyti Konstituciją ir atitinkamai žmonių gyvenimus yra spjūvis ir Konstituciniam Teismui, kuris aiškiai pasakė, jog šeima yra šeima ne tik santuokos pagrindu. Įsipareigojimas kitam žmogui yra daugiau nei vien štampas pase. Tai ne tik oficialus viešas pasižadėjimas prieš artimuosius ar bažnyčią, kurio, deja, didelė dalis žmonių nesilaiko.

Kur kas gilesnis ir galbūt net svarbesnis yra žmonių vidinis tarpusavio įsipareigojimas, emocinis, dvasinis ryšys. Tarpusavio pasitikėjimas ir supratimas. Ar valdžiai naujai apibrėžus „šeimą“ žmonės automatiškai pradės gyventi kitaip? Vien dėl to, kad taip savo „dorovės“ suvokimo lygį patvirtino atskiri valdžios žmonės, besisvaidantys absurdiškais pasiteisinimais dėl prastėjančios demografinės padėties? Kvailio iliuzija.

Liberalai visuomet gerbė, gerbia ir vertina šeimos bei santuokos institutus. Tačiau niekada neatsisakysime gerbti, nė per nago juodymą neatsitrauksime gindami laisvą žmonių valią ir pasirinkimą. Bet kokios iniciatyvos dirbtinai siaurinti šeimos sąvoką veda tik į tai, kad kartu gyvenantys žmonės, šeimos, oficialiai neįteisinusios savo santykių, bus dar labiau diskriminuojamos. Pavyzdžiui, ir dabar artimųjų ligos atveju kartu realiai gyvenantys žmonės neturi pagrindinių teisių. Šią spragą reikia užpildyti.

Liberalai nuosekliai pasisako už registruotos partnerystės įteisinimą Lietuvoje, kas, beje, neprieštarauja santuokai, kaip reikšmingam santykių įprasminimo būdui.

Dar 2015 m. kovą pateikiau Civilinio kodekso papildymus ir pataisas, įteisinančias registruotą partnerystę Lietuvoje. Akivaizdu, kad mūsų šalyje pagaliau turi atsirasti partnerystės institutas, nes dar 2000 metais Civiliniame kodekse buvo įtvirtintos nuostatos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos. Šios nuostatos tebegalioja, nors ir neveikia, arba skirtinguose teisės aktuose taikomos chaotiškai. Kitaip tariant, kartu gyvenančių žmonių pareigos valstybei yra (ir jų daug), bet žmonių pamatinės teisės nėra užtikrinamos.

Šiandien priskaičiuojama virš 200 įstatymų, kuriuose vartojamos skirtingos sąvokos – „sutuoktiniai“, „sugyventiniai“, „partneriai, kurie gyvena įregistravę partnerystę“ ar „asmenys, kurie yra sudarę susitarimą tuoktis“.

Laikas sutvarkyti visą šį teisinį ir politinį chaosą. Laikas valdžiai nulipti žmonėms nuo galvos. Laikas įsiklausyti į realius žmonių poreikius, šio laikmečio iššūkius ir sprendimus priimti vadovaujantis sveika nuovoka, o ne papelijusiomis dogmomis.