Tačiau vargu ar šioje diskusijoje yra vietos argumentams ir kontrargumentams. Sunku net ir diskusija tai pavadinti. Kai Seime paleidžiamas eilinis diskriminacinių projektų paketas, kai iš stalčių vėl ištraukiami praėjusioje kadencijoje ten nusėdę įstatymų projektai – mažiausiai, ką Seimo nariai nori girdėti, tai kontrargumentus ar juolab veltis į diskusijas. Visi vieni kitų argumentus jau seniai žino, o tie, kurie vis dar turi vilties įtikinti vienas kitą (retas atvejis), primena užstrigusią plokštelę.
Šią diskriminacinę kampaniją lengviau perprasti ne įsiveliant į diskusijas su tokių kampanijų iniciatoriais ir palaikytojais (kiek tokių diskusijų buvo ir kur jos nuvedė?), o bandant suvokti, perprasti ir demaskuoti tikruosius jų motyvus ir priežastis. Tokiais atvejais lygiavertė diskusija nėra sėkminga strategija – kova diskusijomis diskriminacinių iniciatyvų nepadėjo sumažinti – jų patrigubėjo. O šis antplūdis šokiravo ne tik žmogaus teisių gynėjus, bet ir tarptautinę bendruomenę.
Kaip tą paaiškinti? Diskriminacinių iniciatyvų atsiradimas kartais aiškinamas kaip politinė strategija. Neva tokiomis iniciatyvomis iš tikrųjų siekiama ne to, kas deklaruojama – jomis norima nukreipti dėmesį nuo kitų (ypatingos svarbos) įstatymų projektų svarstymo, susidoroti su politiniais priešininkais, pasidaryti politinę reklamą ir pan. Pavyzdžiui, politologas Mindaugas Kluonis „Gražulio pataisas“ aiškina taip: „...realioji įstatymo paskirtis visai ne kova prieš gėjus, o bandymas eskaluojant iš anksto pasmerktas teisines iniciatyvas smogti politiniams priešininkams ir nujoti ant apmulkintų rinkėjų balsų į Europos Parlamento „rojų““.
Kitaip sakant, tokio pobūdžio iniciatyvų priežastis visai ne homofobija ar diskriminacinės nuostatos – tai tik gerai apgalvota politinė strategija, kai eskaluojamos „karštos“, neva kontroversiškos temos tam, kad visuomenės dėmesys būtų nukreiptas nuo kitų svarbių reikalų, kad būtų galima sukaupti politinį kapitalą ir pan.
Suprantama, kad politiko homofobija ir diskriminacinės nuostatos gali virsti jo politine strategija, tačiau dėl diskriminacinių iniciatyvų atsiradimo versti kaltę vien tik plikam politiniam apskaičiavimui būtų netikslu. Nes retas kuris iš tų gerai žinomų iniciatorių sugebėtų tą politinį apskaičiavimą atlikti – sutikite, kai kurioms personoms priskirti tokius gebėjimus (kaip tą daro M. Kluonis) būtų per drąsu. Jei ir yra koks nors tokių strategijų pagrindas ir motyvas, tai jis tikrai turėtų būti susijęs IR su diskriminacinėmis nuostatomis, o tose besikartojančiose iniciatyvose įžvelgti ką nors daugiau negu buką inerciją (tarkim, strategijų pinkles) – nelabai prasminga. Diskriminacinės iniciatyvos nėra tik gerai apgalvota priedanga politiniams žaidimams – problema, deja, rimtesnė.
Viskas ganėtinai paprasta. Visas tradicinių vertybių diskursas susijęs su kovomis prieš LGBT, moterų emancipaciją, išlaisvintu lytiškumu, seksualumu ir t. t. Be šių tas diskursas šiandien neįsivaizduojamas, nes jo turinys – vien tik priešiška retorika, nuolatinė kova su dabartimi. Kas be viso to yra tradicinės vertybės? Kaip be viso to atrodytų politinis tradicinių vertybių diskursas? Veikiausiai niekaip, nes „tradicinės vertybės“ atsiranda diskurse tik tada, kai kovojama prieš „blogio pasaulį“, formuojant jas per negatyvų santykį su tuo pasauliu. Tą patį galima pasakyti pažvelgus ir į politinį lygmenį – tradicinės vertybės politine prasme reiškia tik diskriminacines kampanijas prieš LGBT, moterų emancipaciją, mažumas, imigrantus ir t. t., o ne pozityvius politinius veiksmus, tarkim, viešosios politikos srityje.
Tad kalbant apie vertybes labiausiai liežuvį reiktų prikąsti būtent tradicionalistams, nes diskriminacija – išties ilgą istoriją turinti tradicija – nėra vertybė (antraip pati sąvoka „vertybė“ taptų bereikšmė). O be jos daugiau nieko nėra, tad suprantama, kad kova prieš abortus, lyties keitimą, teisę vienalytėms poroms auginti vaikus, seksualinių mažumų eitynes ir pan. – vienintelis būdas užpildyti vertybinį vakuumą.
Todėl diskriminacinių iniciatyvų atsiradimą sieti su bandymu apginti tradicines vertybes – klaidinga, nes, paprastai tariant, nėra ką ginti. Visa tai, kas laikoma tradicinėmis vertybėmis argumentuojant minėtas iniciatyvas, tėra konceptai, paremti diskriminacinėmis, negatyviai hierarchinėmis nuostatomis, kurios iš esmės negali būti vadinamos vertybėmis. Tad šios iniciatyvos nėra nei vienareikšmiška politinė strategija, nei pamišimas dėl vertybių.
Žinoma, tų iniciatyvų atsiradimas susijęs su diskriminacinėmis nuostatomis, tačiau jas ypatingai motyvuoja galia, kurią turi ir entuziastingai piktnaudžiauja įstatymų leidėjai. Tai galia be atsakomybės – jiems tiesiog nerūpi, kad tie šeši diskriminaciniai įstatymai galėtų sužaloti tūkstančius gyvenimų. Juolab, kad diskriminuojami asmenys dažnai visuomenėje būna mažumos, sunkiai galinčios koreguoti rinkimų rezultatus.
Tad galima teigti, kad diskriminacinių iniciatyvų pliūpsnis – tai rezultatas vyksmo, kai susijungia neapykanta ir galia, atitolusi nuo atsakomybės. Tai lemia diskriminacinių iniciatyvų atsiradimą Seime ir politinio bei moralinio neatsakingumo normas, tapusias politinės kasdienybės dalimi. Lieka tikėtis, kad bent šį kartą demokratijos saugikliai suveiks...