Jau yra parengtas Kauno miesto integruotų teritorijų 2014–2020 metais vystymo programos projektas. Dabartinė Kauno miesto savivaldybės administracija negalėjo nežinoti, kad projekte tarp prioritetų yra eilutė skirta Kongresų, koncertų ir konferencijų rūmams.
Džiaugtis nėra kuo. Aiškiai matyti, kad šiai nueinančiojo mero Andriaus Kupčinsko užgaidai įgyvendinti nėra finansavimo šaltinio nei iš Vyriausybės, nei iš Europos Sąjungos lėšų. Tačiau toks faktas netrukdė savivaldybei ir merui skleisti informacijos apie Kongresų rūmų statybą ir klaidinti visuomenę pasakomis apie architektūrinius konkursus. Šis projektas yra ne kas kita, kaip Gugenheimo muziejaus kaunietiškoji versija.
Kongresų rūmai įtraukti į Kauno miesto integruotų teritorijų 2014–2020 metais vystymo programos projektą, kaip rezervinis projektas. Jis bus įgyvendinamas tik tokiu atveju, jei programoje atsiras 15 ar 20 mln. eurų laisvų lėšų, kurios galėtų būti skirtos rūmų statybai. Tačiau tai beveik neįmanoma. Burbulas sprogo ir paaiškėjo, kad rūmams pinigų nėra. Kokia atsakomybė tenka merui ir administracijai? Jokios. Už iliuzijas atsakomybė netaikoma.
Akivaizdu, kad kauniečiai nepatikėjo Andriaus Kupčinsko pažadais ir vizijomis apie didingus statinius kairiajame Nemuno krante. Kaune daug socialinių problemų, kurias būtina spręsti ne investicijomis į grandiozines naujas statybas, bet lėšų nukreipimu į gyvenamosios aplinkos gerinimo kokybę, socialinės atskirties mažinimą ir užsienio investicijų pritraukimą.
Statistikos departamento duomenimis, nuo 2010 iki 2014 metų pradžios gyventojų skaičius Kaune sumažėjo 40 525 gyventojais arba 11,8 proc., kai šalyje – 6,32 proc. Tiesioginės užsienio ir materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui, Kauno mieste ženkliai nusileidžia Vilniaus ir Klaipėdos miestams.
Išrinktai naujai tarybai ir merui vienas pirmųjų uždavinių yra tinkamai sudėlioti prioritetus. Raginčiau daugiau dėmesio skirti ne brangioms statyboms tuščiuose laukuose, bet investuoti į miesto centre esančių nebaigtų statyti Britanikos ir Respublikos viešbučių rekonstrukciją, Šilainių, Žaliakalnio, Dainavos bei kitų gyvenamųjų mikrorajonų aplinkos sutvarkymą.
Mano pozicija aiški: tik tuomet, kai bus sutvarkyti miesto griuvėsiai, šaligatviai ir kiemai, bus galima mąstyti apie ne pirmo būtinumo grandiozinius architektūrinius projektus.