Tačiau ar gebame šią diagnozę objektyviai nustatyti? O susidūrę akis į akį, ar esame pajėgūs pripažinti sergantys ja patys? Kaip reaguojame, jei toks negalavimas apniko ką nors iš mūsų artimos aplinkos? Ieškome pagalbos, skubaus gydymo ar priešingai – pasmerkiame ir apsiribojame beprasmiu moralu?
Ši negalia paliečia mus, šeimas, artimuosius labiau nei bet kokia kita. Net sunkiausia liga sergantis žmogus paprastai iš aplinkinių sulaukia gailesčio, užuojautos. Niekas nepuls dėl to užgaulioti ar piktintis. Priklausomybės atveju – neretai nutinka priešingai.
Alkoholizmas naikina bet kokias gyvenimo vertybes, paversdamas žmones kankiniais, savo pačių įkaitais. Iš to kyla nesutarimai, nuolatinis apmaudas, moralinės kančios, finansinis nesaugumas. Tyliai smerkiantys aplinkinių žvilgsniai ilgainiui perauga į nebeslepiamą pasibjaurėjimą. Tai liga, kuri luošina vaikų, sutuoktinių, tėvų gyvenimus.
Ir visa tai nėra vien tik baugūs tušti žodžiai. Juose nesunku įžvelgti atsakymą, kad ištisus šeimų gyvenimus griaunantis „maras“ yra stipresnis nei dažnai įsivaizduojame. Į alkoholizmo pakirstus asmenis nutaikyti siauri bandymai susidoroti su šia visuotine epidemija neduoda rezultatų ir veikiau primena beprasmę kovą su vėjo malūnais. Čia neišvengiamos, ir tiesiog gyvybiškai reikalingos, kompleksinės priemonės.
Analizuodamas ir nuolat gilindamasis į šią problematiką, tampu vis labiau užtikrintas, jog efektyviausias būdas gydyti, tai yra pagalba ne pavieniams ligoniams, bet ištisoms jų šeimoms. Nesvarbu, kad girtuokliauja tik kažkuris iš namiškių. Jei susirgo viena ląstelė, ji kaipmat paveikia visą organizmą. Gydant po vieną, efektas nebus toks, kokį pasiektume kryptingai taikydami priemones jų visumai.
Esu tikras, kad dienos centrai ar net stacionarai priklausomybių kamuojamoms šeimoms mūsų valstybėje nėra tik įsivaizduojama utopija. Sutelkus politinę valią ir galingą trečiojo sektoriaus potencialą, visa tai gali tapti realybe. Nevyriausybinės organizacijos jau dabar savo pasiekimais įrodinėja galinčios nuveikti didelius darbus. Visuomenės lūkesčiai auga, tad kartu su jais turime pagrįstai didinti ir savo ambicijas. Nepakanka vien kalbėti – turime veikti. Išvien.
Jei didžiumą laiko neblaivią motiną ar tėvą regėjęs vaikas matys jo atsivertimą ir, tebūnie, kančiomis grįstą išsivadavimą iš žvėriškų priklausomybės gniaužtų, kartu su kiekviena šviesesne diena jam sugrįš tikėjimas savo gimdytojais. Tikiu, kad tai sumažins ne tik artimųjų, bet ir visos aplinkos nusivylimą bei nepasitikėjimą, nulemtus nuolat girdėtų, bet neištęsėtų pažadų „mesti“.
Grąžinkime vaikams tėvus – mylinčius, besirūpinančius, rodančius pavyzdį. Gyvenančius, bet ne egzistuojančius ir merdėjančius. Susprogdindami šį visuomenės pūlinį, sykiu paveiksime daugybę kitų, ne mažiau svarbių, užkratų. Smurto atvejai prieš vaikus, toliau sekantis atžalų paėmimas iš neprižiūrinčių tėvų ir atidavimas kitų globai pagaliau turi liautis ir tapti tamsia praeitimi, nes kiekviena ateinanti diena gali būti šviesesnė.