Kai pamatėme, kad tikroji problema buvo šimtai kasmet sužalojamų ir dešimtys nužudomų vaikų, moterų ir vyrų. Tada atradome, kad karas vyko ne tarp abstinentų ir alkoholikų, o mūsų viduje.
Mums reikėjo atrasti neblaivaus vairavimo kasdien sukeliamą pavojų, mums reikėjo pamatyti, kad pievoje žaidžiantys vaikai, suvažinėti neblaivaus šeimos nario, yra simptomas rimtos ligos. Atsakomybės stokos.
Bet turime dar vieną karą. Netgi žymiai senesnį, nei karas keliuose. Mat nieks neprisimena nei kaip jis prasidėjo, nei kodėl vyksta, tik visi mano puikiai žiną, kas kaltas. Visuomenė žino, kad daktarų klanas kaltas. Medikai žino, kad įžūlūs ir iracionalūs pacientai kalti.
Mūšio lauko pavyzdžiai.
Greitoji – ne taksi
Vos nesusipina kojos, kai išgirstu, kaip inteligentiška, išsilavinusi moteris, dirbanti kurorto miestelyje svečių namų administratore ir visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis besielgianti maloniai ir geranoriškai, drebančiu balsu į telefono ragelį šaukia: „Jei išmesite dabar mano tėvelį į gatvę ir jis pakeliui namo numirs, aš jus susirasiu asmeniškai ir nežinau ką padarysiu.“
Rajono ligoninėje įvyksta didžioji drama – pacientą mėginta išprašyti pro duris, nes plika akimi pavojaus gyvybei nematyti, o sunkiai aplinkoje besiorientuojantis senukas nori namo. Malonioji administratorė, skambindama iš kito miesto, negali gauti informacijos apie savo seną tėvą, nes „gal Jūs ne dukra, iš kur mes žinome, kad galime Jums teikti informaciją apie pacientą.“ Ir voila, drebulio purtoma moteris ima šaukti ant medikų ir grasinti, pati nežinodama kuo. Medikai jai atrėžia, kad kasdien „trisdešimt tokių gąsdina ir grasina“, kad jie neturi išteklių ir pajėgumų, o „greitoji – ne taksi“.
Abi pusės teisios. Paklausite, tai ką, žalia rūta, daryti??
Praktiniai klausimai – ar vežant į ligoninę rimtų sveikatos sutrikimų turintį senjorą nebūtų logiška šalia esančių šeimos narių paprašyti, kad pacientas būtų palydėtas į ligoninę? Tai sumažina paciento patiriamą stresą – automatiškai, pagerina ligonio būklę bei išsprendžia daugelį su informacijos teikimu susijusių klausimų.
Epikrizė.
Ir klausimas žemiau juostos medikams – ar savo seną tėvą su praskelta galvą „išpravodytumėt“ eiti pėsčiomis keliasdešimt kilometrų arba tegu „kviečiasi taksą“? Ar manytumėt, kad gaudamas 184 eurus pensijos jis galės susimokėti 30 eurų už taksi? Nes būtent tiek kainuoja kelionė.
Epikrizė (gr. sprendimas, baigtis). Susižalojęs senukas po grasinimų ir surastų „savų“ medikų įsikišimo buvo apžiūrėtas tinkamai, jam atlikti reikiami tyrimai, dukra surado pagelbėti galintį kaimyną, kuris nuvyko automobiliu į ligoninę, pasiėmė senuką ir nuvežė jį į namus.
Kokia versija galėjo būti senuko istorijoje normaliai veikiant sveikatos ir socialinei apsaugai? Pirma. Artimieji būtų žinoję, kad Lietuvoje galioja išankstinio sutikimo teikti informaciją apie asmens sveikatos būklę tvarka – pacientui tereikia iš anksto turėti parengtą dokumentą, kuriame nurodoma kam ir kokia apimtimi turi būti teikiama informacija.
Tačiau šeimos narių atveju viskas daug paprasčiau – sveikatos priežiūros įstaigos personalas turi teisę atsisakyti teikti informaciją tik tada, kai neįmanoma nustatyti skambinančiojo tapatybės, pavyzdžiui, pacientas be sąmonės. Tačiau pacientui turint sąmonę, tereikia duoti jam telefono ragelį ir identifikacija iš balso įvyksta, jokių teisinių pažeidimų, jokio nežmoniško elgesio, visi patenkinti.
Antra. Psichologinių žinių medikams ne šiaip trūksta, jų faktiškai nėra. Šiandien Lietuvos medikai tėra gavę žiupsnį pačių elementariausių psichologijos žinių, mes nekalbame apie vaikų raidos psichologiją, geriatrijos ypatumus, ir t.t.
Betgi Lietuvos medicinoje holistinis matymas vis dar yra keiksmažodis tiek medikų rengimo programas formuojantiems, tiek dirbančių medikų kompetencijas turintiems stebėti, tiek pacientų teisėmis turintiems rūpintis – nes daug paprasčiau matyti pacientą kaip Lego dėlionę, iš atskirų „remontuotinų“ kūno dalių sudarytą statistinį vienetą, kuris tikrai erzina pervargusius medikus norėdamas, kad jie pamatytų jame bejėgiškoje būklėje esantį žmogų. Todėl susižalojusio senuko žmonai, raudančiai ir dūstančiai iš siaubo buvo suteikta lygiai nulinė psichologinė pagalba. Kai, pavyzdžiui, tame pačiame dažnai pliekiamame Briuselyje per valandą suteikiama psichologinė konsultacija žmogui, kuriam gatvėje iš rankų išplėšė rankinę.
Trečia. Socialinės paslaugos, be kurių sveikatos paslaugos kartais tiesiog negali įvykti. Ar du itin garbaus amžiaus senjorai neturėtų turėti pagalbininko, socialinio darbuotojo, kuris juos periodiškai aplankytų, o tokioje situacijoje ir į ligoninę palydėtų, ir parvežtų namo? Ar pas mus tinkamai veikia socialinio taksi paslauga?
Deja, pas mus sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos veikia rusišku, o ne švedišku principu. Vietoje principo „kuo pažeidžiamesnis pacientas – tuo daugiau pagalbos“, vis dar turime principą „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Ar apskaičiuojama, kiek kainuoja sparčiai senstančiai valstybei slauga ir nuolatinė pagalba senjorams, laiku negavusiems žymiai pigesnių ir paprastesnių paslaugų ir todėl po to keliolika ar keliasdešimt metų „gulintiems ant patalo“? Gal neatsakinėsiu, žinote ir patys.
Triušis iš skrybėlės
Po septynių savaičių laukimo pagaliau pakliūva pas odontologą dviejų vaikų mama. Taloną apžiūrai gavo vyresnėlei, mažajam reiktų laukti dar dvi savaites. Odontologė tądien jau apžiūrėjo du tuzinus vaikų, kuriuos poliklinikos vadovybė, optimizuodama gydytojų darbą ir atliepdama į politinį aukščiausio valstybės pareigūno nurodymą „sutrumpinti eiles“, jai skyrė kas 7 minutes ir jos laukia dar du tuzinai. Todėl kaip triušį iš skrybėlės ištraukusi antrą mažąjį pacientą, mama daktarei pakerta kojas.
Mamytė rėžia negailėdama: „Ką, norite kyšio, kitaip nepriimsit antro vaiko??“ Argumentai apie kelias minutes vaikui, keliasdešimt pacientų ir viršvalandžius ilgai laukusiai mamai skamba kaip beleberda, ji laukė taip ilgai, o jos mylimo vaiko tinginė daktarė nepriima, nes kažkokio popieriuko trūksta?
Epikrizė.
Ar tikrai tai buvo sprendimas? Ar mama negalėjo atvesti kito vaiko kitu laiku, arba užrašyti abu savo vaikus profilaktinei apžiūrai iš karto, tegu vėliau? Bet gal netgi svarbiau klausimas, koks yra „optimizavimas“, kai eilės mažinamos paslaugų kokybės sąskaita, kai labiausiai nukenčia gydytojai, kuriems neleidžia sąžinė dirbti kaip automatui, todėl jie sėdi viršvalandžius, klausosi nirštančių dėl vėlavimo pacientų, nes kitas kelias yra prisijungti prie kolegų, kurie padaro tiek, kiek spėja – nepastebėjo karieso, ką darysi, pradėjo procedūrą, kurią užbaigti reikia per 72 valandas, nors žino, kad pacientas tegaus taloną už dviejų savaičių, ką darysi, ne jis nustato tvarką.
O kas nustato tvarką? Štai čia ir pakasta labai senai sušvinkusi žuvis, o žuvis genda nuo galvos.
Kenčia ir medikai, ir pacientai, o kentėdami vieni kitus puola, sukurdami įtampas, dėl kurių paslaugų teikimas ir gavimas tampa karo mūšio lauku. Lavonais nuklotu lauku, kuriame labai lengva pasislėpti lėlininkui. Arba minėtai žuviai. Valdžiai. Tiek politikams, tiek tvarkas nustatantiems ir gyvo paciento niekada nemačiusiems valdininkams.
Jų sakralios frazės „pinigų nėra“ ir „darome, ką galime“ slepia tik du labai paprastus dalykus. Blogą vadybą ir korupciją.
Iš to išplaukia kitas klausimas – ar pacientas tinkamai informuojamas apie gydymo alternatyvas, apie rekomenduojamus tyrimus, apie galimas rizikas, šalutines pasekmes ir kitus jam svarbius klausimus, kur reikalingas jo sąmoningas ir atsakingas sprendimas dėl savo paties ar savo vaikų, globojamų senyvo amžiaus artimųjų sveikatos? Vietoje atsakymo perklausiu – ar apskritai spėjate paskaityti smulkaus teksto pilnus puslapius, kur skubanti sesutė paslaugiai brūkšteli varneles: „Prašom čia, čia ir čia.“ Tik skubiai raitai parašus ir – bėgi į palatą pas insultą patyrusią močiutę, tiesi ranką jau su adata stovinčiai slaugytojai, mauniesi batus ir lendi į tomografo aparatą.
Taigi, prastai organizuojamas darbas, kai daug žmonių panaudojami netinkamai, todėl bendra kaina paslaugos didelė, o rezultatas absurdiškas: valstybė išleidžia daug, gydytojas gauna mažai, pacientas gauna nei šį, nei tą – fragmentiškas paslaugas, nesujungtas į logišką pagijimo link vedančią grandinę.
Iš to išplaukia dar vienas klausimas – o tai kaip čia yra, kad turime tiek ligoninių, tiek daktarų (nors visgi perskaičiuočiau, po to, kai tiek jų su džiaugsmu importavo šiauriečiai ir vakariečiai), tiek med. personalo, sveikatos biudžetas milijardinis, o vis tiek trūksta? Nes vadyba iš principo negali būti sutvarkyta neįveikus korupcijos. Kaip gali veikti pagalbos mechanizmas, kai kiekvienos ligoninės va(l)dovas daktaras kovoja už savo karalystę, nekreipdamas dėmesio ar apsimoka turėti brangią įrangą rajoninei ligoninei? Kaip gali užtekti pinigų, jei vieša paslaptis, kad siekiama kuo daugiau pirkti įrangos ir vaistų, nes nuo tokių pirkimų vadovybė atsiriekia skanų gabalą, o perkant paslaugas – nelabai atsirieksi, nes tai žmonių atlyginimai?
Tada liktų tik pripažinti tą pačią skaudžiausią problemą – kaip ir karo keliuose atveju, esančią mūsų viduje. Nenorą pripažinti, kad daktaras – ne griovių kasėjas (su visa pagarba kasantiems griovius), nenorą atsisakyti sovietinio mentaliteto, kai sąmoningai ir tikslingai naikinant inteligentiją, buvo apversta atlyginimo sistema ir gydytojas gaudavo 90 rublių, o gamyklos darbininkas 250 rublių.
Nuo to laiko įdiegta neapykanta daktarui, kuris, gyvatė-inteligentas, nori uždirbti daugiau už proletariato atstovą, ėda mums smegenis taip, kad politikai nedrįsta net išsižioti apie medikų algų kėlimą. Tada mus sąmoningai vertė mankurtais raudonoji diktatūra, naikino gebėjimą kritiškai mąstyti. Šiandien privalome suvokti iš kur ateina priešiškumas mūsų gyvybę gelbstintiems medikams, o medikai privalo pamatyti, kad pacientai yra žmonės, ne erzinantys įžūlūs grasintojai, bet išsigandę ir pasimetę žmonės, besijaučiantys, kad turi kovoti dantimis ir nagais už tai, kas „jiems priklauso“.
Nes jis, kvailys, mokėsi dešimt ar daugiau metų, ir dar dvigubas kvailys, sukūrė šeimą, ir trigubas kvailys, kad pasidarė vaikus, ir jau keturgubas kvailys, kad nori gauti atlyginimą, kuris leistų jam jaustis, kad už kompetencijas, viršijančias indų plovėjo, turėtų būti atlyginama adekvačiai. Todėl turime tokią medikų migraciją, kad neatsikvošėję dėl karo gydymo įstaigose, galime staiga nebeturėti su kuo kariauti.
Vietoje pabaigos
Nes tikrai nenorėtume, kad ministerijų valdininkai ateitų mūsų gydyti. Tada jau, žinote, būtų ne karas, o skerdynės.