D. Šakalienė. Prostitucijos spindesys ir skurdas

Gavus stulbinančių grafiškai pornografinių grasinimų mane nužudyti vien dėl to, kad drauge su nevyriausybinėmis organizacijomis užstojau parduodamas moteris, natūraliai kilo klausimas – ar tikrai tiek lietuvių laiko normaliu dalyku pirkti žmogų? Mokėti pinigus už seksualinį išnaudojimą? Ar tiesiog žmonės nemąstydami, autopilotu, kaip prisukti kartoja per tūkstantmečius išmoktas moteris sudaiktinančias klišes? Seniausios profesijos atstovės? Prostitucija buvo, yra ir bus? Seriously?

Tuomet nestebina, kad moterys taip sunkiai iškovojo teisę paveldėti turtą, balsuoti – neseniai apgynė teisę nebūti mušamoms („auklėjamoms vyro“, kaip tai populiariai buvo vadinama; ai, dar „muša, vadinasi – myli“ klišė, kuri iki šiol taip saldžiai skamba daliai mūsų tautiečių rusiškuose filmuose).

Nerašau tiems besiseilėjantiems nuo laimingos sekso vergės miražo šlapiose svajonėse. Rašau tiems, kam įdomu, kodėl Lietuvoje daugėja prostitučių, tiems, kam įdomu teisiniai argumentai ir mokslo faktai.

Pirma, dabartinis Lietuvoje taikomas vadinamasis prohibicionistinis teisinis reglamentavimas nepasiteisino. Kas vakar matėte žinias per įvairius TV kanalus, girdėjote – policijos pareigūnai dejuoja, kad prostitučių daugėja, nors jie šimtais jas gaudo ir bauduoja. Kodėl? Nes tos išnaudojamos moterys, kurių absoliuti dauguma pakliuvo į prostituciją po lytinio išnaudojimo vaikystėje, prievartautos, parduotos ir muštos savo artimų žmonių, gavusios baudas jas atidirba vieninteliu joms prieinamu būdu – toliau leidžiasi išnaudojamos, bet to net neužtenka skoloms padengti, todėl vis giliau klimpsta į tą liūną, yra faktiškai išstumiamos valstybės rankomis į visišką socialinę atskirtį, visuomenės užribį. Mokesčių mokėtojų pinigais vykdomi šitie niekinamu „Naktinių plaštakių“ vardu žinomi reidai – rezultatas atvirkštinis, tačiau mums viskas gerai?

Mums neįdomu, kad kitų šalių praktika gyvai parodė, kad kol nepradedami realiai ir griežtai bausti pirkėjai – vyrai, už pinigus perkantys išnaudojimui moteris, mergaites, berniukus – tol prostitucija klesti ir plinta. Kiek Lietuvoje nubausta per metus pirkėjų? 6. Taip – šeši. Va čia tai totalus viso gražaus moteris niekinančio požiūrio parodymas. Juk jie tai geri žmonės, šeimų tėvai, padoriai uždirbantys piliečiai. O šitos nusidėjėlės tai pačios to nori, joms patinka. Turbūt ir nelieka kito kelio, kaip ignoruoti mokslinius tyrimus ir sociologines apklausas, kad moterys prostitucijoje nusižudo 12 kartų dažniau nei bendra populiacija, kad moterys prostitucijoje išžaginamos 8 kartus dažniau (oi, na, šitas faktas tai matyt išvis džiugina – nes parduota moteris tikrai nejaučia skausmo, pažeminimo, prievartauti ją tiesiog norma, ar ne?), kad 95 procentai jų yra patyrę lytinę prievartą vaikystėje, patyrė įvairių rūšių smurtą, buvo išduotos ir parduotos savo artimų žmonių, o prekybos žmonėmis aukoms padedantys nevyriausybininkai sako, kad nematė nė vienos laimingos prostitutės – kad vos pakalbėjus giliau ir be smerkimo, išlenda baisios traumos.

Nes pripažinus šiuos faktus taptų aišku, kodėl Jungtinių Tautų institucijos ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos aiškiai įvardija, kad parduoti žmogų yra nusikaltimas, net jei auka sutinka, nes tai yra žmogaus išnaudojimas ir orumo pažeminimas. Tada taptų nepatogu, nes tektų pripažinti, kad mes baudžiame vergus ir pateisiname vergvaldžius. Ne veltui vienintelis efektyviai mažinantis asmenų prostitucijoje skaičių teisinio reglamentavimo modelis vadinamas abolicionistiniu – panaikinančiu vergovę. Šešios valstybės, kurios jį įsivedė, mato konkretų rezultatą – vis mažiau žmonių išnaudojama prostitucijai ir vis daugiau visuomenės vienareikšmiškai atmeta žmogaus pirkimo pramogai ir seksualiniam išnaudojimui idėją kaip „tradicinę“, „natūralią“ ar „išlaisvinančią“. Tuo tarpu šalyse, kurios legalizavo prostituciją –panaikino bet kokią atsakomybę už žmogaus pirkimą ir pardavimą, pavertė moters prievartavimą preke (pvz., vienas iš legalių viešnamių meniu pasiūlymų yra nėščios moters grupinis išprievartavimas) – išnaudojamų moterų skaičius auga gąsdinančiu greičiu ir vis didesnė jų dalis yra iš skurdžių šalių atvežamos imigrantės.

Skaičiai kalba už save – Švedijoje įvedus abolicionistinį modelį asmenų prostitucijoje skaičius krito iki mažiau nei 3000. Tuo tarpu Vokietijoje legalizavus prostituciją skaičiuojama daugiau nei 400 000 asmenų prostitucijoje, iš kurių tik 44(!) išsiėmė „sekso darbuotojo“ pažymėjimą, o moterys legaliuose viešnamiuose turi „aptarnauti“ bent tris vyrus vien tam, kad galėtų susimokėti už kambario „nuomą“. Jei užpuolė klientas ar prireikė mediko – dar tiek pat, kad sumokėtų už paslaugas. Nyderlanduose yra 80 000 asmenų prostitucijoje. Nyderlandų policija pripažįsta, kad legaliuose (!) viešnamiuose daugiau nei 50 procentų moterų yra prekybos žmonėmis aukos, atvežtos prieš savo valią ir neturinčios jokio priėjimo prie pagalbos, paslaugų, teisingumo.

Vokietijoje 85 moterys buvo žiauriai nužudytos „darbo“ metu – jei vis dar norite tai vadinti darbu. Beje, bet kokia kita darbinė veikla pasižymi tuo, kad ilgiau dirbant tobulinami gebėjimai ir įgūdžiai, tad paslaugų kokybė gerėja. Prostitucijoje išnaudojamos moters darbo įrankis yra jos kūnas – nuolatinis stresas, baimė, tam malšinti naudojamas alkoholis ir narkotikai, prievartavimų metu patirtos fizinės ir ginekologinės traumos suluošina moterį taip, kad kuo ilgiau ji „dirba“, tuo labiau krenta „prekės“ vertė. Prancūzai paskelbė tiesiai – žmogaus kūno pavertimas preke ir daiktu pažeidžia žmogaus orumą, pažeidžia konstitucines kiekvieno žmogaus teises nebūti sudaiktintu ir yra esminė kliūtis lyčių lygybei. Jei mes sutinkame, kad vyras negali išnaudoti moters naudodamasis jėga arba galios pozicija, lygiai taip pat negalima išnaudoti moters naudojantis ekonomine galia – už pinigus.

Tai gal atsakykime sau į klausimą, ar tikrai mums yra vertybė moters lytinis išnaudojimas už pinigus? Ar tikrai mums taip reikia prostitucijos, kad norime ir toliau žaisti sadistinius „Naktinių plaštakių“ žaidimus už mokesčių mokėtojų pinigus ir didinti moterų prostitucijoje skaičių? Ar pagaliau įvertiname gyvą kitų šalių patirtį ir pasirenkame tokį teisinį reguliavimą, kuris realiai sumažins asmenų prostitucijoje skaičių? Gal jau laikas atsisakyti idėjos fix apie „laimingą sekso darbuotoją“ ir nekaltą „pasismaginti“ užsimaniusį vyrą? Nes už šių klišių stovi du gyvi žmonės – vergas ir vergvaldys.