D. Zalepūga. Kokią nemalonią tiesą suprato doc. G. Navaitis?

2016 m. lapkričio 4 d. DELFI portale buvo paskelbtas doc. G. Navaičio straipsnis „Azartiniai lošimai Lietuvoje: tyrimas atskleidė nemalonią tiesą“. Šiame straipsnyje doc. G. Navaitis komentuoja „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatus (tyrimo užsakovas neatskleistas), tačiau nemalonios tiesos tiesiogiai neįvardija.

Todėl bandyti suprasti, kokią žinią nori pateikti docentas, tenka remiantis straipsnio teiginiais: „Loterijos bilietus pirko 54 proc. apklaustųjų“; „Lošiančių lošimų automatų salonuose tebuvo 1 proc.”; „Vienas probleminio, nebekontroliuojamo lošimo požymių – jo sukeliamos negatyvios finansinės pasekmės. Lietuvoje jas paminėjo 7,8 proc. lošiančių (taip pat ir loterijose)“; „Todėl nors daugelis apklaustųjų supranta įsitraukimo į azartinius lošimus pavojų, tačiau nemato pavojaus lošiant internete ar dalyvaujant loterijose. Kazino ir lošimo automatai laikomi tarsi spąstais, kurie tyko silpnavalių, tačiau labai mažai kas skiria neriboto išlošimo automatus, kurie yra kazino patalpose, nuo vadinamųjų B klasės automatų, t. y. riboto išlošimo automatų, esančių lošimo automatų salonuose, nors galimybės prasilošti čia pastebimai mažesnės.“

Skaitant G. Navaičio sudėliotus akcentus susidaro įspūdis, kad loterijos ir kazino sukelia labai didelį pavojų, o lošiant B kategorijos automatais pavojus minimalus, nes lošėjų nedaug, o galimybės prasilošti nepalyginami mažesnės.

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicija nurodo, kad visi azartiniai lošimai pasižymi rizika sukelti priklausomybę, o kai kurie lošimai neigiamas pasekmes sukelia daug greičiau ir didesnes nei kiti. Todėl, norint mažinti azartinių lošimų neigiamų pasekmių mąstą, reikia riboti azartinių lošimų pasiūlą, prieinamumą, patrauklumą ir pradėti nuo lošimų rūšių, kurios sukelia daugiausiai neigiamų pasekmių.

Pažiūrėkime kas slypi už tų 54; 3,5 arba 1 procento. Skaičiai pateikiami lentelėje. Statistikos departamento duomenis 2016 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo 2 859 709 žmonės.

Iš lentelėje pateiktų skaičiavimų matyti, kad šiuo metu individualiam lošėjui pavojingiausia lošimų rūšis – tai lošimas B kategorijos riboto išlošimo automatais, nes vidutiniškai kiekvienas lošėjas per pusę metų vidutiniškai prarado 534 eurus, kai tuo tarpu kazino klientas vidutiniškai pralošė 146 eurus, o loterijose 13 eurų.

Pralošti 534 eurus per pusę metų arba 1068 eurų per metus – daug ar mažai? Jeigu vidutinis mėnesio atlyginimas Lietuvoje yra kiek daugiau nei 700 eurų, tai pralošti pusantro atlyginimo reiškia labai daug. Tai reiškia, kad kiekvienas B kategorijos lošimų automatų klientas verslininkams yra „auksinis”. Todėl nenuostabu, kad B kategorijos lošimo automatų skaičius sparčiai auga. Net 75 proc. automatų skaičius padidėjo nuo 2010 m.: nuo buvusių 2110 iki 3692 2016 m.

Kodėl lošimas lošimų automatais pavojingesni nei, tarkim, loterijos? Viena iš galimų priežasčių yra lošimų dažnis. Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad kuo trumpesnis laikas tarp „pastatymo” ir rezultato, tuo didesnis pavojus priklausomybei išsivystyti.

Štai B kategorijos lošimų automatuose šis skirtumas tėra 3 sekundės, o Lietuvoje didžiųjų loterijų organizuojamuose lošimuose laukti rezultato tenka net savaitę arba 604 800 sekundžių. Skirtumas akivaizdus. Todėl doc. G. Navaičio mintys straipsnyje neįtikina, ir būtų daug aiškiau, jei būtų viešai paskelbta kas apklausos užsakovas. Tada geriau suprastume ir tyrimų bendrovei iškeltus tikslus.

Dar aiškiau būtų, jei G. Navaitis viešai paskelbtų, kas užsakė ir finansuoja jo vadovaujamus mokslinius tyrimus apie azartinius lošimus. Tuomet nieko nestebintų, kodėl docentas pseudomoksliniais išvedžiojimais mėgina pavojingiausią lošimų rūšį Lietuvoje pateikti kaip mažiausiai pavojingą.