Trumpai:
- Lietuva darbais paneigė Rusijos ilgus metus kurtą naratyvą, jog jos energetinė sistema negali funkcionuoti be Rusijos energetinių išteklių.
- Laiku supratusi, jog energetinė nepriklausomybė – valstybės nepriklausomybės garantas, Lietuva šiandien yra pirmoji tarp ES šalių, už energijos išteklius Rusijai nemokanti nė cento.
- Kovoje už energetinę nepriklausomybę – dosniai rusų finansuojamas (dez)informacinis karas bei trys pagrindiniai mūšiai: dėl „Mažeikių naftos“, dėl SGD terminalo ir paskutinis – dėl galimybės sklandžiai atsijungti nuo BRELL žiedo ir tapti kontinentinės Europos elektros sistemos dalimi.
- Bauginimas, papirkinėjimai ir prorusiškos kolonos kūrimas – įprasta Rusijos taktika, tuo tarpu Lietuvai padėjo tvirta politinė valia ir nuoseklus strateginių tikslų siekimas.
- Žalioji vietinė energetika – vienintelis tvarus kelias į energetinę nepriklausomybę: 2030 m. 93 proc. elektros energijos gaminsimės patys.
„Ivano prie vamzdžio neprileisim“ – toks buvo legendomis apipintas buvusio ūkio ministro Vinco Kęstučio Babiliaus (1937-2003) komentaras apie Rusijos bandymus įsigyti „Mažeikių naftą“. 1999 m. apžvalgininkai ir žiniasklaida juokėsi iš Babiliaus, bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Pirmiausia, dar kartą įvardinkime, kokia situacija šiandien yra Lietuvos energetikos sektoriuje. Lietuva šiuo metu, pirmą kartą atkurtos Lietuvos istorijoje, iš Rusijos neimportuoja nei naftos, nei dujų, nei elektros energijos. Tai reiškia, kad Lietuva Rusijai už energijos išteklius nemoka nė cento.
Naftą užsitikriname per puikiai ir pelningai veikiančią „PKN Orlen“ valdomą „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklą bei Būtingės naftos terminalą. Nuo 2022 m. balandžio 1 d. „Orlen“ nutraukė visą rusiškos naftos importą ir perėjo prie naftos importo iš Artimųjų Rytų, Afrikos ir kitų šalių.
Dujomis apsirūpiname per Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalą. Per terminalą importuojame dujas iš JAV, Norvegijos ir kitų šalių. Be kita ko, terminalas užtikrina dujų tiekimą ne tik Lietuvai, bet ir platesniam regionui.
Didelę dalį elektros energijos importuojame jungtimis iš Švedijos, Lenkijos ir Latvijos, tuo pat metu gaminame nemažai elektros iš atsinaujinančių šaltinių. Vis dar turime elektros jungtis su Rusija ir Baltarusija, tačiau per šias jungtis elektros energijos jau nebeimportuojame.
Taigi šiandien esame nepriklausomi nuo Rusijos energetikos išteklių. Tai daugelį metų trukusios kovos dėl energetinės nepriklausomybės išdava. Pažvelkime į kelią, kurį nuėjome siekdami ištrūkti iš rusiškos energetinės imperijos.
Pilnai integruoti į sovietinę energetinę sistemą
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. buvome visiškai integruoti į sovietinę, o vėliau rusišką energetinę sistemą.
Lietuva 1990 m. gavo Sovietų Sąjungos Vakarų energetinės sistemos palikimą. Mūsų šalyje veikė Ignalinos atominė elektrinė su nesaugiais RBMK reaktoriais – tokie buvo ir Černobylyje.
Turėjome didžiulę, nugyventą ir technologiškai pasenusią naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose, kuri bambagysle (Družbos naftotiekiu) buvo pririšta prie Rusijos energetikos komplekso.
Taip pat turėjome Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kurios paskirtis buvo subalansuoti Ignalinos atominės elektrinės gamybą, ir didžiulę Elektrėnų elektrinę, kuri tuo metu buvo varoma sieringu mazutu.
Taigi, turėjome daug prastai prižiūrimos energetinės infrastruktūros, su Rusija buvome sujungti naftotiekiais, dujotiekiais ir dešimtimis elektros perdavimo linijų, o mūsų elektros sistemos dažnis buvo valdomas Maskvoje.
Gana anksti suvokta, kad norint pasiekti tikrą politinę nepriklausomybę nuo Rusijos, turime išardyti šiuos energetinės integracijos saitus.
Pirmasis mūšis – nepriklausomybė naftos sektoriuje
Šioje vietoje privalu atsiminti, kad pirmosiomis nepriklausomybės dienomis 1990 m. Lietuva patyrė SSRS ekonominę blokadą, kurios esminis įrankis buvo naftos tiekimo į Lietuvą nutraukimas. Lietuvai vos paskelbus nepriklausomybę M. Gorbačiovas iškart ėmėsi energetinio šantažo prieš Lietuvą priemonių. Nuo šio momento Lietuva pamažu pradėjo ieškoti naftos tiekimo alternatyvų.
1995 m. buvo pradėta terminalo statyba, o 1999 m. Būtingės naftos terminalas pradėjo veikti. Terminalas mums suteikė alternatyvų naftos kelią per jūrą į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Tačiau kol statėme terminalą, Mažeikių naftos gamyklos finansinė būklė nuolat blogėjo. Didžioji dalis naftos į gamyklą vis dar atkeliaudavo per Družbos naftotiekį, o dėl nuolatinių naftos tiekimo apribojimų Mažeikių nafta veikė nuostolingai. Situacija kasmet blogėjo, ir 1999 m. įmonė buvo techniniame bankrote su labai miglotomis ateities perspektyvomis.
Tais pačiais 1999 m. Vyriausybė priėmė sprendimą pradėti derybas dėl Mažeikių naftos valdymo perdavimo Williams International. Jelcino Rusija tai priėmė kaip geopolitinį iššūkį. Ne be Rusijos finansinės paskatos Lietuvos ir Williams sandoris buvo puolamas įvairių žiniasklaidos kanalų, parlamentinės opozicijos. Šiandienine terminologija tai buvo tikras informacinis karas ir vienas didžiausių Lietuvos politinių mūšių per pastaruosius 30 metų.
Jaunesnės kartos skaitytojui noriu priminti keletą faktų, kuriuos, neabejoju, puikiai prisimena vyresnė karta. Tuometinis ministras pirmininkas Rolandas Paksas 1999 m. atsisakė pasirašyti susitarimą su Williams ir pasitraukė iš pareigų. Vėliau R. Paksas tapo Lietuvos prezidentu, o 2004 m. apkaltos būdu buvo nušalintas nuo pareigų. Lietuvos Konstitucinis teismas R. Paksą pripažino kaltu dėl Rusijos verslininko Jurijaus Borisovo neteisėtos paramos jo rinkimų kampanijai, už kurią R. Pakso dekretu J. Borisovui vėliau buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Mažeikių naftos pardavimo Williams laikotarpis aiškiai rodė, kad Rusijos pinigai tekėjo į Lietuvos žiniasklaidą su užsakymu atidirbti. Kartu visa ši istorija vyko sunkios ekonominės krizės sąlygomis. Sprendimas palyginti pigiai parduoti naftos perdirbimo gamyklą Williams, nes pati gamykla buvo beveik bankrutavusi, buvo labai nepopuliarus.
Pabrėžtina, kad šis informacijos ir įtakos išpuolis prieš Lietuvą buvo surengtas 1999 m., kai Rusija dar buvo demokratinė valstybė. Tačiau galiausiai Vyriausybei pavyko pasirašyti sutartį su Williams.
JAV investuotojai vykdė Mažeikių naftos procesų ir veiklos modernizavimą, tačiau dėl nuolatinių tiekimo sutrikimų bei žemų naftos perdirbimo maržų 2002 m. įmonę nusprendė parduoti Jukos. Jukos era buvo naftos perdirbimo įmonės aukso amžius: įmonė buvo pelninga, gerai valdoma ir nuolat modernizuojama. Po to, kai Putinas ir jo valstybinė mašina palaužė Jukos, o Michailą Chodorkovskį pasodino į kalėjimą, Jukos pavyko parduoti gamyklą Mažeikiuose Lenkijos PKN Orlen.
Rusija reagavo žaibiškai. 2006 m. Rusija nutraukė naftos tiekimą naftotiekiu Družba į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Nuo to laiko naftotiekis Družba buvo ir tebėra nuolatiniame remonto režime, o naftos tiekimas per Družbą niekada nebuvo atnaujintas. Tai rodo, kad Rusijoje sprendimus lėmė geopolitika, o ne ekonominė logika.
Šiandien PKN Orlen Mažeikiuose tvarkosi sėkmingai ir pelningai, naftą atsigabena per Būtingės naftos terminalą bei užtikrina naftos produktų tiekimą Baltijos regionui ir Lenkijai.
Patyrus didelius politinius nuostolius, pirmasis mūšis – mūšis dėl naftos sektoriaus nepriklausomybės – buvo laimėtas.
Antrasis mūšis – mūšis dėl dujų sektoriaus nepriklausomybės
Istorija su dujomis klostėsi gana panašiai kaip ir su nafta. Po 1990 m. visi dujų srautai į Lietuvą ėjo iš Rusijos vamzdynais per Baltarusiją ir Latviją. Rusija po 1990 m. visose iš sovietų išsilaisvinusiose šalyse vykdė panašią praktiką –stengėsi perimti nacionalines dujų įmones, pasitelkdama manipuliacijas, bauginimus dėl tiekimo nutraukimo ir finansinių skolų schemas.
Ko gero, didžiausia klaida Lietuvos dujų sektoriuje buvo padaryta 2002 m. Lietuvos nacionalinė dujų bendrovė, kuri kontroliavo dujų prekybą ir paskirstymą, buvo privatizuota ir trečdalis bendrovės akcijų buvo parduota Gazprom. Likusios dalys atiteko Vokietijos bendrovei E.ON bei valstybei ir mažiesiems akcininkams.
Dramblys buvo įleistas į porceliano parduotuvę. Šis sandoris suteikė Gazpromui didžiulius svertus ir stiprų vaidmenį Lietuvos dujų sektoriuje. Kartu su Gazpromu atėjo šešėliniai dujų tarpininkai, kurie pelnėsi iš Gazpromo ir Lietuvos sandorių bei tapo kišenėmis informacinės atakoms prieš Lietuvą finansuoti. Po to, kai Vyriausybė nusprendė išvalyti neskaidrius tarpininkus, Gazprom Lietuvai drastiškai pakėlė dujų kainas. Nuo 2009 m. dujų kaina Lietuvoje buvo trečdaliu didesnė nei Vokietijoje.
Tačiau tuometinė Vyriausybė ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas reagavo staigiai ir ryžtingai: paspartino ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą, pradėjo suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą bei patvirtino ir Seime priėmė energetinės nepriklausomybės strategiją.
Kova dėl SGD terminalo buvo ypač atkakli. Rusija pasitelkė įtakos agentus Lietuvoje bei naudingus idiotus; taip pat organizavo informacines atakas prieš Lietuvos valdžią, ypač prieš Prezidentę D. Grybauskaitę, kuri aktyviai palaikė SGD terminalo projektą.
Galiausiai 2014 m. Klaipėdoje buvo atidarytas SGD terminalas su išdidžiu Nepriklausomybės vardu. Dujų kainos Lietuvos vartotojams sumažėjo iš karto, pradėjome mokėti mažiau nei Vokietija ir kitos Rusijos dujas importuojančios šalys.
Be to, įgyvendinant ES Trečiąjį energetikos paketą, 2014 m. Gazprom buvo priversta parduoti savo akcijas Lietuvos nacionalinei dujų bendrovei. Gazprom buvo išmesta iš Lietuvos energetikos infrastruktūros valdymo.
Jau daugiau nei 7 metus SGD terminalas Klaipėdoje veikia sėkmingai ir pelningai, užtikrina dujų tiekimo saugumą Lietuvos žmonėms, konkurenciją regioninėje dujų rinkoje ir garantuoja diversifikuotą SGD tiekimą.
Taip pat šių metų gegužę atidaryta dujų jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos (GIPL), kuria dujos laisvai teka į visą Baltijos regioną nuo Suomijos iki Lenkijos.
Taip tapome nepriklausomi dujų sektoriuje. Antrasis mūšis dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės buvo laimėtas.
Trečiasis mūšis – nepriklausomybė elektros energijos sektoriuje
Elektros energijos sektoriuje turime du iššūkius. Pirma, mūsų šalis vis dar veikia vienoje zonoje su Rusija, Baltarusija, Latvija ir Estija – vadinamajame BRELL žiede. Antra, 2009 m. sustabdžius Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą, Lietuvoje trūksta elektros energijos gamybos.
Iš karto po Ignalinos AE uždarymo 2009 m. pradėjome naujos atominės elektrinės statybos Visagine projektą. Konkursą laimėjo japonų kompanija Hitachi, kuri ir buvo pasirinkta įgyvendinti projektą. Nuo pat projekto įgyvendinimo pradžios prasidėjo informacinis puolimas prieš projektą. Kaip įprasta, Rusija vėl pasitelkė bauginimą ir manipuliavimą. 2011 m. įvykusi Fukušimos katastrofa buvo pateikta kaip pagrindinis argumentas informaciniame kare prieš naująją atominę elektrinę.
Tuomet projekte turėjusios dalyvauti kaimyninės Latvija ir Estija ėmė atsiriboti nuo projekto, o Vyriausybė buvo pastūmėta į referendumą atominės elektrinės klausimu. Referendumas buvo pralaimėtas, o atominės jėgainės projektas panaikintas.
Norėdama prikaustyti Lietuvą prie savo elektros sistemos, po kelerių metų Rusija pradėjo statyti Astravo AE. Rusija tikėjosi, kad Astravo AE pradėjus veikti, dideli elektros srautai į Lietuvą ir elektros energijos prekyba neleis Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims nutraukti ryšių su Rusijos elektros energetikos sistema. Lyg to būtų maža, jėgainės vieta statybos vieta, nesant jokio techninio pagrindimo, buvo parinkta visiškai šalia Vilniaus, tokiu būdu sukuriant radioaktyvaus užterštumo Lietuvai grėsmę.
Reaguojant į šį iššūkį, Seimas 2017 m. priėmė įstatymą, kuriuo uždraudė elektros importą iš šalių, kuriose veikia nesaugios atominės elektrinės. 2021 m. rugsėjį patvirtina nauja Baltijos šalių prekybos su trečiosiomis šalimis metodika užtikrina, kad Astravo AE pagaminta elektra į Baltijos šalių sistemą patektų tik labai ribotais kiekiais.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą prekyba elektra su Rusija ir Baltarusija buvo nutraukta, taigi ir BRELL žiedo fiziniai srautai per Baltijos šalis faktiškai panaikinti.
Tačiau grįžkime į 2009 m. Tais metais Lietuva nusprendė nutiesti dvi elektros perdavimo jungtis – su Švedija ir su Lenkija. Abi jungtys pradėjo veikti 2016 m. ir taip užtikrina elektros energijos saugumą Lietuvai ir papildomą elektros energijos tiekimą.
Rusija buvo sukūrusi naratyvą, kad Lietuvos elektros energetikos sistema negali funkcionuoti be Rusijos pagalbos. Šiuo mitu buvo patikėję ir nemažai tuometinių Lietuvos energetikų, kurie juokėsi iš sakančių, kad Lietuva ateityje galės persijungti prie kontinentinės Europos tinklų ir veikti kaip integruota jų dalis. 2019 m. Baltijos šalys, Lenkija ir Europos Komisija priėmė sprendimą iki 2025 m. Baltijos šalis sinchronizuoti su kontinentinės Europos tinklais. Projektas vis dar įgyvendinamas, tačiau mūsų tikslas jį užbaigti dar greičiau – iki 2024 m. pradžios. Iki šios datos turime būti atsijungę nuo Rusijos elektros energijos sistemos. Taigi iki to laiko turime būti įgyvendinę visus projektus.
Sprendžiant elektros energijos gamybos deficito problemą, Lietuvai šiandien yra vienintelis kelias – atsinaujinanti energija. Keliame tikslą, kad 2025 m. Lietuvoje 50 proc. suvartojamos elektros energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių, o 2030 m. 93 proc. suvartojamos elektros energijos pagamins vėjo ir saulės energija. Siekiame, kad iki 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrengtoji galia siektų 7 GW.
Nepaisant to, kad vis dar esame BRELL žiede, didele dalimi savo elektros energetikos sistemos valdymą jau esame perėmę į savo rankas.
Jau įgyvendinti svarbiausi sinchronizacijos projektai, užtikrinantys mūsų elektros sistemos saugumą. Turime naujai pastatytą sinchroninę jungtį su Lenkija, kuri gali pradėti veikti pagal poreikį, taip pat baigėme daugybę projektų, reikalingų mūsų energetiniam saugumui užtikrinti. Tai suteikia mums užtikrinti patikimą sistemos darbą, jei būtume atjungti nuo BRELL žiedo.
Trečiasis mūšis – mūšis dėl nepriklausomybės elektros energijos sektoriuje – šiuo metu yra baigiamajame etape. Šis etapas bus baigtas, kai Lietuva sinchronizuosis su kontinentinės Europos tinklais bei turės pakankamą kiekį elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių.
Išvados
Nuo pat 1990 m. Rusiją laikėme nepatikima šalimi, kuri energetinę priklausomybę naudoja kaip politinio dominavimo svertą. Pirmosiomis nepriklausomybės dienomis atsirado supratimas, kad be energetinės nepriklausomybės politinė nepriklausomybė bus popierinė. Šiandien Vengrija yra priešingo pasirinkimo pavyzdys.
Lietuva nuėjo ilgą kelią, siekdama nepriklausomybės energetikos sektoriuje. Mes parodėme, kad įmanoma rasti kelią iš aklavietės – buvome susieti su Rusija visais energetiniais ryšiais, tačiau mums pavyko šiuos ryšius nutraukti.
Šiame kelyje, be kita ko, itin svarbus buvo ir tarppartinis konsensusas, įtvirtintas 2007 m. energetikos strategijoje. Būtent politinė valia, visas pagrindines politines partijas ir visuomenės grupes apėmęs kompromisas bei gebėjimas siekti strateginių tikslų galėjo įveikti Rusijos siekį išlaikyti energetinę imperiją.