Jei čia viskas gerai, tai kodėl patys nestatome dujinių jėgainių? Kodėl net pastatytų nenaudojame? Vilniuje turime apynauję dujinę kogeneracinę, ji net ir perteklinę šilumą galėtų vilniečiams parduoti, bet ir tos kažkodėl nenaudojame. Nepaisant to, kad esame paskutiniai Europoje pagal pačių pasigamintą elektros dalį ir nežiūrint į tai, kad elektros gamybos lygis yra ypač svarbus rodiklis mūsų elektros tinklo sinchronizacijai su Vakarų Europa.
Apie tai, kad Lietuvai reikia dujinės jėgainės, mes jau kalbame beveik dešimtmetį – tai inicijavome jau mūsų Vyriausybėje ir teikėme konkrečius planus toliau buvusioms vyriausybėms. Taigi vietoje siūlymų A. Lukašenkai pakeisti esminę Astravo jėgainės funkciją, mūsų Vyriausybės vadovas turėtų pats inicijuoti dujinės jėgainės statybas Lietuvoje. Tai būtų tikrojo Lietuvos strateginio intereso atstovavimas.
Paliekant šią idėją premjero apmąstymams, verta sureaguoti į šiose diskusijoje nuskambėjusį populiarų mitą, kad Lietuva savo laiku nepadarė nieko, kad šalia jos sienų neiškiltų Astravo monstras. Neva, kai Baltarusija ir Rusija paskelbė apie bendro projekto šalia Lietuvos sienų pradžią, mūsų Vyriausybė ir parlamentas sėdėjo rankas sudėję.
Tokie mitai, viena vertus, yra politinių kovų pasekmė – partijos, siekiančios krautis politinį kapitalą svaidosi kaltinimais, kad būtent Jie, konservatoriai, yra kalti už tai, kad 50 km nuo Lietuvos sienų jau išaugo grėsminga jėgainė. Kita vertus, galbūt šis mitas gimsta iš paprasčiausio nežinojimo, objektyvios informacijos stokos ar pasimetimo tarp skirtingų naratyvų.
Knygoje parašyta, kad „Tiesa padarys mus laisvus“, todėl geriausia nuosekliai paaiškinti faktus, ką konservatoriai padarė XV-oje Vyriausybėje bei parlamente, siekiant užkardyti Astravo atominės jėgainės statybas. Būtent visi trys svarbiausi šiandien turimi ginklai buvo arba pradėti rengti dirbant konservatorių Vyriausybei arba konservatorių parengti ir patvirtinti Seime.
Pirma, šių metų vasarį Espo (Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija) šalys patvirtino galutinį sprendimą, kad Baltarusija pažeidė Espo konvenciją. Šis Espo šalių sprendimas gimė iš 2010 m. Lietuvos Vyriausybės parengtos išsamios 61 puslapio Astravo AE poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos, kurią XV Vyriausybė pateikė Baltarusijos valstybei.
Tuometė Lietuvos Vyriausybė Baltarusijai reiškė priekaištus, kad statybos aikštelės pasirinkimas vyko pažeidžiant tarptautinę Espo konvenciją, nesilaikant PAV (poveikio aplinkai vertinimo) procedūrų. Baltarusijos vyriausybei taip pat buvo įteikta peticija su 23 tūkst. piliečių, prieštaravusių aikštelės pasirinkimui, parašais.
Antra, 2018 m. liepos mėnesį buvo patvirtintos Europos Sąjungos streso išvados dėl Astravo AE statybos bei pateiktas išsamus rekomendacijų sąrašas, kurį Baltarusijos valdžia turėtų įgyvendinti. Remiantis šiomis išvadomis galima reikalauti, kad elektrinė būtų įjungta tik po to, kai visos streso rekomendacijos bus įgyvendintos.
ES sprendimai dėl streso testų buvo patvirtinti dar 2011 m. Tų metų kovo viduryje vykusiame A. Lukašenkos ir V. Putino susitikime buvo susitarta dėl 10 mlrd. dolerių vertės Rusijos paskolos Baltarusijai, Astravo elektrinės statybai. Po šio susitarimo premjeras A. Kubilius pareiškė, kad Lietuva klausimus dėl branduolinių elektrinių statybų Baltarusijoje ir Kaliningrade kels ES ir ESBO formatuose. Tų pačių 2011 m. kovo 23 d. prezidentė Dalia Grybauskaitė sušaukė uždarą Valstybės gynimo tarybos posėdį, kuriame buvo aptartos Lietuvos pozicijos dėl Astravo AE artėjančiame Europos Vadovų Tarybos susitikime.
Netrukus vykusiame Europos Vadovų Tarybos posėdyje buvo pritarta Lietuvos pateiktiems pasiūlymams, kad patikimumo testai būtų atliekami visoms ES ir už bendrijos ribų esančioms branduolinėms jėgainėms. Taip pat pritarta ir Lietuvos Vyriausybės iškeltam reikalavimui, jog ši patikra būtų taikoma tiek jau esamoms, tiek planuojamoms statyti atominėms elektrinėms. Po šio nutarimo Europos Komisija buvo įpareigota parengti konkrečią koncepciją, kaip ES branduolinės saugos reikalavimai turės būti taikomi už bendrijos ribų esančiose šalyse, atsižvelgiant į šių jėgainių patikrų rezultatus bei tarptautinių įsipareigojimų atitikimą.
Trečia – 2017 m. gegužės mėnesį Seime buvo patvirtintas vadinamasis antiastravinis įstatymas. Juo Astravo atominė elektrinė Lietuvos parlamento buvo pripažinta nesaugia ir keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Svarbiausia – šiuo įstatymu Lietuva atsisakė elektros importo iš šalių (pirmiausia, Baltarusijos), kuriose veikia nesaugios elektrinės. Įstatymas Seime buvo priimtas po to, kai po tokio įstatymo svarstymo reikalavimu pasirašė 65 tūkst. Lietuvos piliečių. Pradinį įstatymo projektą bei parašų rinkimą organizavo konservatoriai.
Kaip matyti iš šių trijų žingsnių, Lietuvos Vyriausybė ir Seimas nuo pat projekto pradžios 2011 m. dėjo visas pastangas sustabdyti Astravo AE statybą ar užtikrinti jos saugumą. Reikėtų pasidžiaugti, kad Lietuvoje politinės partijos sutarė, kad reikia vieningai priešintis šiam bendram Baltarusijos ir Rusijos projektui. Todėl naujasis siūlymas dėl Astravo prieštarauja Lietuvoje vyraujančiam bendram sutarimui, ne kartą išdėstytam įvairiuose ES bei kituose tarptautiniuose formatuose, kad Astravo AE turi būti sustabdyta arba paleista veikti tik po griežčiausių streso ir saugumo testų patvirtinimų, atliktų tarptautinių ekspertų.