1. Baltijos šalys po Astravo AE paleidimo apie 80 proc. elektros iš trečiųjų šalių importuoja per LT-BY jungtis.
2. Estija elektros iš trečiųjų šalių neimportuoja, jai užtenka gaunamos per „Estlink“ liniją, Latvija pati pasidengia savo deficitą, jai importuotos elektros nereikia, o Lietuva yra giliai deficitinė zona.
3. Neigiamas Lietuvos elektros balansas rodo, kad dieną beveik visas, Latvijos neva iš Rusijos perkamas, elektros kiekis faktiškai atiteka iš Baltarusijos į Lietuvą ir mūsų vartotojai už jį sumoka.
4. Dėl fizikinių priežasčių didžioji dalis į Lietuvą iš Baltarusijos atitekėjusios elektros yra pagaminama Astravo AE.
5. Elektra iš Astravo AE per LT-BY jungtis patenka į Lietuvą ir per Latvijos biržą mes ją nuperkame.
6. Latviai šią elektrą įsigyja iš rusiškų tarpininkų, kurie su Lukašenkos režimu randa būdų, kaip sumokėti už Astravo AE pagamintą elektros energiją.
7. Tokiu būdu išsprendus Astravo AE elektros eksporto blokados klausimą, elektrinė pradeda atsipirkti ir A. Lukašenkos režimui atrišamos rankos baigti statyti antrą reaktorių, o ateityje galbūt, kaip buvo planuota, įrengti dar du reaktorius.
8. Nėra laikomasi antiastravinio įstatymo nuostatos, kad elektra iš Baltarusijos negali patekti į Lietuvos elektros rinką, ir todėl mūsų vartotojai neturėtų už ją mokėti.
Klausimų išaiškinimui reikia įvardinti daug techninių detalių, tad apie viską iš eilės.
Šio mėnesio pradžioje Astravo AE pradėjus tiekti elektros energiją į tinklą, o Latvijai pradėjus elektros prekybą neva su Rusija, kilo įvairių interpretacijų. Buvo klausiama, ar pasiekia Astravo elektra Lietuvos elektros rinką, ar ne, pažeidžiamas antiastravinis įstatymas, ar ne.
Geriausiai į šį klausimą atsako pastarųjų dienų elektros energijos srautų analizė tarp Baltijos šalių ir trečiųjų šalių (Rusijos ir Baltarusijos). Paveikslėlyje Nr. 1 matome fizinius elektros energijos srautus lapkričio 7 d., 14 val.
Į Lietuvą įteka apie 400 MW srautas, į Latvija – apie 100 MW. Iš Estijos šiek tiek išteka. Taigi turime apie 450 MW fizinį srautą iš trečiųjų šalių, kuris pasilieka Baltijos šalyse ir čia yra suvartojamas. Tam, kad pamatytume, kur šis srautas yra suvartojamas, užtenka atrasti labiausiai deficitinę zoną. Ir Lietuva čia yra neabejotina „lyderė“.
Kaip matyti iš paveiksliuko Nr. 1, lapkričio 7 d., dienos metu, Lietuvos srautų balansas buvo neigiamas (-1225 MW), o Latvijos netgi teigiamas (+143 MW). Estija didžiąją dalį trūkstamos elektros energijos gauna per dvi galingas „Estlink“ linijas ir yra ne kartą pasisakiusi, kad rusiškos elektros importo jai nereikia. Tuo tarpu Latvija pati visiškai apsirūpina elektros energija iš galingos Rygos HE ir dviejų dujinių 400 MW elektrinių.
Paveikslėlyje Nr. 2 matome, kad dienos metu Latvijos elektros energijos balansas yra lygus 0. Elektra yra importuojama nakties metu, kuomet rinkoje, dėl pigios skandinaviškos elektros energijos, savo agregatų įjungti neapsimoka. Taip pat Baltijos šalys nakties metu pigią Šiaurės šalių elektrą net eksportuoja į Rusiją.
Taigi matome, kad tarp Baltijos šalių didžiausią elektros energijos deficitą turi Lietuva. Ir šis deficitas yra užpildomas importu iš kaimyninių šalių.
Elektrą Lietuva perka iš trijų šaltinių: iš Šiaurės šalių per „NordBalt“ jungtį, iš Rusijos (Karaliaučiaus sritis) ir iš Latvijos. Fizinis ir komercinis srautas tiek iš Šiaurės šalių, tiek iš Karaliaučiaus srities sutampa, tačiau paveikslėlyje Nr. 3 matome, kad iš Latvijos tekantis fizinis elektros srautas yra lygus 336 MW (lapkričio 7 d. 16:37 val. duomenys), tačiau prekiaujama 850 MW srautu (paveikslėlis Nr. 4). Kitaip tariant, tą valandą (nuo 16 iki 17 val.) Latvija iš Lietuvos paima pinigus už 850 MWh parduotos elektros energijos, o realiai tarpusavio elektros perdavimo linijomis elektros pateikia tik 336 MWh.
Kyla natūralus klausimas, iš kur Lietuvą pasiekia tos trūkstamos 520 MWh, juk mes mokame jiems už realiai suvartotą elektros energiją, mes ją iš kažkur turėtume gauti.
Latvija teigia, kad jie prekiauja rusiška elektra, tačiau tokiu atveju ši elektra pas mus patektų per LV-LT skerspjūvį, tačiau taip nėra. Paveiksliukas Nr. 3 gerai iliustruoja, iš kur Latvija ima tą trūkstamą 520 MW srautą, už kurį mes mokame, bet iš Latvijos fiziškai negauname. Matome, kad toks kiekis Lietuvą pasiekia iš Baltarusijos.
Paveikslėlio Nr. 5 viršutinėje skaidrėje matome fizinius elektros srautus į Lietuvą iš Latvijos (žalia kreivė) ir Baltarusijos (geltona kreivė), o apatinėje – komercinį srautą tarp Latvijos ir Lietuvos per ilgesnį laiką (visą lapkričio 5 dieną). Vaizdas tas pats. Pavyzdžiui, 10 valandą komercinis srautas iš Latvijos lygus 500 MW, o fizinis – apie 200 MW. Trūksta 300 MW.
Tačiau jeigu susumuotume latvišką elektros srautą su srautu į Lietuvą, patenkančiu iš Baltarusijos (apie 300 MW), gauname trūkstamus Latvijos komercinio srauto 300 MW. Matome, kad ir kitais laikotarpiais žalios ir geltonos kreivių suma idealiai sutampa su latviško komercinio srauto konfigūracija.
Tai reiškia, kad didžioji dalis Latvijos neva iš Rusijos importuojamos elektros atiteka visai ne į Latviją, o į Lietuvą ... iš Baltarusijos. Į Lietuvą atitekėjusi elektra iš Baltarusijos į Latviją neteka, kaip turėtų būti pagal Latvijos tvirtinimus, neva ji sau perka elektrą iš Rusijos. Visa latvių importuojama elektra suteka pas mus, mes ją suvartojame ir sumokame per Latvijos biržą. Latviai perkamos iš Rusijos elektros nenaudoja, jie ją nuperka mums, nors mes to visai neprašėme.
Dar kitas ne mažiau svarbus dalykas yra tas, kad didžioji dalis tos neva iš Rusijos nupirktos elektros mus pasiekia ne iš Latvijos, kaip turėtų būti, o iš Baltarusijos. Kadangi Astravo elektrinė yra visai šalia Lietuvos, galima pagrįstai tvirtinti, kad mus pasiekia būtent Astrave pagaminta elektra.
Antiastravinis įstatymas draudžia patekti į Lietuvos elektros rinką elektrai iš šalies, kurioje veikia nesaugi elektrinė. Dabar matome, kad būtent iš tos šalies pas mus atkeliauja didžiuliai srautai prekybai skirtos elektros. Ji netiesiogiai (per Latvijos biržą) patenka į Lietuvos elektros rinką, čia yra suvartojama, mes už ją sumokame, o to pagal įstatymą neturėtų būti.