Dainius Kreivys. Sausio 13-oji, Neužmirštuolė ir pergalė

Šiandien, kaip visada, išėjau į darbą pėsčiomis, šiek tiek spartaus ėjimo ir esu šalia Žvėryno tilto. Neries pakrantės atkarpa nuo Pedagoginio universiteto iki šio tilto mane nuolat mintyse perkelia atgal į 1991 metų sausio mėnesio pradžią, kai kasdien skubėdavome prie parlamento.

1991 m. mokiausi Pedagoginiam institute. Prieš pat Sausio įvykius buvau grįžęs namo į Jonavą Kalėdų atostogoms. Tada prasidėjo Sausio įvykiai. Žinojau, kad privalau būti Vilniuje, ten, kur vėl ginama mūsų šalies laisvė. Į sostinę važiavo daugybė žmonių. Autobusais, nuosavomis ar pakeleivingomis mašinomis, kiti organizavo kelionę būriu.

Pedagoginio instituto bendrabutis buvo vos už upės, todėl kasdien su kursiokais eidavom budėti prie Aukščiausios Tarybos.

Taip pat buvo ir Sausio 13-ąją. Tik neapleido keista nuojauta ir tvyranti įtampos atmosfera.

Vakare vėl išsiruošėm prie Seimo (tuo metu dar Aukščiausiosios Tarybos). Vienas iš kursiokų pasiūlė nuvažiuoti prie televizijos bokšto. Kelias valandas pabuvome ten, po to važiavome prie Radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje. Čia – dar kelios budėjimo valandos. Nežinodami, kur galime būti naudingiausi, vėl patraukėme prie Parlamento pastato.

Leidomės Tauro kalnu, kai staiga pasigirdo šūviai. Jie aidėjo nuo radijo ir televizijos pastato – nuo ten, kur dar visai neseniai buvome. Tapo aišku, kad šturmas prasidėjo. Dar keletas minučių ir mes jau prie parlamento. Naktis slinko lėtai, gaudėme, kiekvieną žinią, kiekvieną žodį. Tuo metu nejautėme nei šalčio nei nuovargio, o širdyje degė pasiryžimas niekur nesitraukti. Auštant tapo aišku, kad parlamento šturmo nebebus. Turėjome pailsėti, pamiegoti.

Neužilgo mes ir vėl prie Parlamento. Tik šis rytas buvo kitoks. Atsimenu siaubą, baimę, kurios tikrai buvo, bet kartu bekompromisį žmonių pasiryžimą. Aplink aikštę sparčiai kilo barikados, įtvirtinimai, žmonės darė Molotovo koktelius – visi laukė naujo šturmo, buvo ruošiamasi bet kokia kaina ginti Aukščiausiąją Tarybą.

Tačiau blogis atsimušė į mūsų tautos ryžtą ir pralaimėjo.

Atsimenu, kaip kruvini nakties įvykiai įžiebė mūsų visų širdyse dar kaitresnę ugnį. Dainos ir giesmės, rodos, skambėjo stipriau, rankos susikibo tvirčiau. Tai sunkiai paaiškinamas jausmas. Apie ką kalbu, žino lemtingos nakties dalyviai, tų dienų ir naktų liudininkai, viso Lietuvos išsivadavimo kelio herojai.

Kai žiūriu į didingus poelgius menantį Neužmirštuolės žiedą, Sausio 13-ąją matau kaip Lietuvos pergalės dieną. Mes, beginkliai žmonės, tą dieną iš tikrųjų laimėjome sudėtingą mūšį. Mes, mažytė Baltijos valstybė, įkalėme paskutinę vinį į Sovietų sąjungos karstą. Su pirmaisiais desantininkų automatų šūviais jau byrėjo pasmerktos žlugti sąjungos gabalai, jau buvo justi šio raudono žvėries konvulsijos.

Mano akimis, ir šiandien tą naktį turėtume prisiminti kaip pergalės naktį. Ši data mūsų šalies kolektyvinėje atmintyje turi būti prisimenama ne kaip Pilėnai, o kaip vienas iš didvyriškiausių Lietuvos istorijos momentų.

Visi šie įvykiai – 1918 m. Vasario 16-oji, partizanų pasirašyta 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji – yra švyturiai. Jie rodo kelią, iš kur eini, kur esi ir kur turi eiti.

O žydra gėlė atlape net tik padeda jų neužmiršti, bet ir žada, kad vėl, prireikus, stotume į kovą ginti savo šalies laisvės. Tikiu, kad stotume visi.