Trumpai:
• Lietuva siekia užtikrinti, kad į mūsų rinką nepatektų nesaugi baltarusiška elektra. Taip būtų įgyvendintos Antiastravinio įstatymo nuostatos ir išvengiama tolimesnės Astravo atominėje elektrinėje (AE) finansavimo Lietuvos vartotojų pinigais.
• Raktas į tai – valstybinių energetikos sektoriaus reguliuotojų tvirtinamos prekybos elektra su trečiosiomis šalimis taisyklės, dėl kurių Baltijos šalims iki šiol nepavyko rasti sutarimo.
• Latvija ir Estija iki šiol vadovaujasi minėtomis taisyklėmis, nepaisant Lietuvos pastangų surasti bendrą sprendimą.
• Pirmadienį Lietuvos valstybinio energetikos reguliuotojo patvirtintos naujos atskiros taisyklės užtikrina, jog Lietuvos-Baltarusijos jungtys nebus naudojamos prekybai baltarusiška elektra.
• Kol jos bus taikomos, Lietuva ir toliau sieks rasti trišalį Baltijos šalių sutarimą.
• Astravo AE kuo toliau – tuo didesnis galvos skausmas Baltarusijai: vos pradėjusi veikti, sustabdyta, planuoto elektros eksporto nėra.
Vienu svarbiausiu savo, kaip energetikos ministro, uždaviniu laikau Antiastravinio įstatymo įgyvendinimą visa apimtimi. Svarbi gairė, žyminti šioje srityje tam tikro tarpsnio pabaigą, įtvirtinta rugsėjo 15 d., kai pralaidumai prekybai su Baltarusija bus pradedami skaičiuoti pagal naujas taisykles. Fizinis rautas iš šios šalies į Lietuva galės būti ne didesnis, nei reikalingas patikimam tinklo veikimui užtikrinti.
Iš karto noriu pažymėti, kad, šių metų pavasarį Lietuvai ėmusis veiksmų, į mūsų elektros rinką baltarusiškos kilmės elektra nebepatenka. Tai reiškia, kad šiuo metu mūsų vartotojų už elektrą sumokėtais pinigais Astravo AE veikla nėra finansuojama. Tačiau ši padėtis nėra tvari, nes tarp Baltijos šalių nėra jokio susitarimo dėl elektros iš trečiųjų šalių (Rusijos) pirkimo taisyklių. Dėl jų deramasi jau daugiau kaip pusantrų metų, bet jokios apčiuopiamos pažangos kol kas nematyti.
Dėl to negalime būti tikri, kad Latvijos biržoje po prekybos rusiška elektra priedanga nebus atnaujinti Baltarusijoje gaminamos elektros pardavimai, ką stebėjome šių metų pradžioje.
Tam ir buvo reikalingos šiandien pradėtos taikyti taisyklės, kurios neleistų elektros prekybai panaudoti tų perdavimo linijų, jungiančių mūsų elektros energetikos sistemą su Baltarusijos elektros tinklais.
Tikimės, kad ši ir kitos priemonės Astravo AE elektros patekimo į Lietuvos elektros rinką klausimą artimiausiu metu padės galutinai išspręsti.
Taigi apie visą tai smulkiau ir iš eilės.
Nesusitaikėme su įstatymo pažeidinėjimu
Kai po Seimo rinkimų praėjusių metų gruodžio mėnesį gavome įgaliojimus perimti vadovavimą Energetikos ministerijai, patekome į labai dviprasmišką padėtį.
Viena vertus, ankstesnė ministerijos vadovybė buvo suderėjusi su Baltijos šalių kaimynais bei Europos Komisija dėl naujų prekybos su trečiosiomis šalimis principų. Jais vadovaujantis latviai ir estai buvo parengę ir patvirtinę naujas prekybos taisykles (metodiką) ir jas ėmė naudoti prekyboje su Rusija pernai lapkritį, kai pradėjo veikti Astravo AE. Tuometinė ministerijos vadovybė mūsų elektros energetikos sistemos operatoriui „Litgrid“ buvo leidusi suprasti, kad savo veikloje jis taip pat jomis turėtų vadovautis.
Kita vertus, tų prekybos taisyklių nebuvo patvirtinusi Lietuvos energetikos reguliavimo taryba VERT, o prekybos principams po svarstymų nebuvo pritarusi nei Vyriausybė, nei Prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba. Seimo Europos reikalų komitete, kuriame tuomet dirbau, tokiai įvykių eigai buvo nepritarta.
Laikėmės požiūrio, kad principai, dėl kurių buvo deramasi, pažeidžia Lietuvoje galiojantį Antiastravinį įstatymą, nes neužtikrino, kad į Lietuvos elektros rinką bei energetikos sistemą nepatektų Astravo AE pagaminta elektra.
VERT nepritarus taisyklėms, jos Lietuvoje negalėjo būti taikomos. Negalėjo ir negali būti taikomos ir Latvijoje bei Estijoje, nes tai turėtų būti bendros visoms Baltijos šalims taisyklės, kurios įsigaliotų tik patvirtinus visų trijų valstybių energetikos rinkų reguliavimo institucijoms.
Jau po Naujųjų metų ministerijoje teisiškai išaiškinome, kad Lietuvoje toliau galioja 2018 metais patvirtinta prekybos su trečiosiomis šalimis metodika, kurios laikėmės iki šios dienos.
Tuo Lietuvoje baigėme teisinio neapibrėžtumo laikotarpį. Tačiau išliko nesutarimai su Latvija ir Estija, kurios prekyboje su Rusija vienašališkai taikė jų pasitvirtintas naujas taisykles. Būtent visiems priimtino trišalio sprendimo prekybai su Rusija paieškai ir skyrėme pirmąjį šių metų pusmetį.
Nesutarimus keliantis energijos srautų dalijimosi koeficientas
Derantis su Baltijos kaimynais dėl prekybos su Rusija, svarbiausia nesutarimo vieta visą laiką buvo ir liko klausimas, kaip suderinti Lietuvos reikalavimą laikytis Antiastravinio įstatymo nuostatų, politinį Baltijos valstybių įsipareigojimą neprekiauti nesaugia baltarusiška elektra bei Latvijos ir Estijos norą išlaikyti galimybes importuoti iš trečiųjų šalių pakankamai didelius elektros energijos kiekius.
Svarbi šiuo atveju yra ta aplinkybė, kad Latvija, per kurią šiuo metu prekiaujama su Rusija, su pastarąja turi vienintelę elektros perdavimo liniją. Dėl to didelė dalis Rygoje su Rusija suprekiauto elektros kiekio Baltijos šalis pasiekia per Baltarusijos – Lietuvos jungtis. Tuo tarpu Antiastravinis įstatymas kaip tik ir neleidžia, kad į Lietuvos elektros rinką patektų elektra iš Baltarusijos. Taigi Lietuva negali sutikti, kad Baltijos šalių prekybos taisyklėse būtų įtvirtinta tokia įstatymą pažeidžianti galimybė.
Ankstesnė ministerijos vadovybė buvo nusprendusi šį klausimą spręsti vadinamojo energijos srautų pasidalijimo tarp Šiaurinės (Estija, Latvija) ir pietinės (Lietuva) BRELL žiedo atšakų koeficiento pagalba. Tada skaičiuojami bendri Baltijos šalių pralaidumai prekybai su trečiosiomis šalimis (prekyba su Karaliaučiaus sritimi nėra vertinama) ir po to atmetama ta srauto dalis, kuri ateina į Lietuvą iš Baltarusijos. Aritmetiškai per Baltarusiją Lietuvą pasiekiantis energijos srautas eliminuojamas visą Baltijos valstybes iš trečiųjų šalių pasiekiantį energijos srautą dauginant iš koeficiento, kuris parodo, kuri srauto dalis mus pasiekia per Šiaurinį pjūvį. Įprastai per šį pjūvį ateina maždaug trečdalis elektros srauto, o likę du trečdaliai -- per Lietuvos – Baltarusijos jungtis.
Jau vien tokio sprendimo būdo pasirinkimas kelia klausimų dėl jo atitikimo Antiastraviniam įstatymui, bet akivaizdžiai didžiausia bėda yra dėl paties koeficiento dydžio. Atsižvelgiant į daugiamečius elektros srautus, jo vertė turėtų būti apie 0,3, tuo tarpu ankstesnės ministerijos vadovybės kažkodėl buvo susitarta dėl 0,62. Tai reiškia paties principo pamynimą, dvigubai didesnę prekybą su Rusija ir dvigubai didesnį srautą į Lietuvą iš Baltarusijos. Tai taip pat buvo svarbiausia priežastis, dėl ko ankstesnio metodikos projekto VERT nepatvirtino.
Srautas – iki 7 TWh per metus
Šių metų sausis su kaupu patvirtino VERT nuogąstavimus. Prasidėjus bandomajai-komercinei Astravo AE veiklai, elektros srautai iš Baltarusijos į Lietuvą ėmė gerokai viršyti ankstesnių, 2020 metų importo iš trečiųjų šalių apimtis. Tuo metu atliktu „Litgrid“ vertinimu, jei tokia padėtis užsitęstų, per metus į Lietuvą patektų iki 7 TWh elektros energijos. Tai sudarytų gerokai daugiau nei pusę Lietuvoje suvartojamos elektros energijos. Būtų ne tik nesilaikoma Antiastravinio įstatymo, bet kiltų grėsmė nacionalinių generavimo pajėgumų galimybei išlikti rinkos sąlygomis, atsinaujinančios energetikos plėtros planų įgyvendinimui.
Srautų analizė parodė, kad pakankamai didelės dalies elektros srauto, kuris tuo metu atėjo į Lietuvą, kilmė buvo baltarusiška. Tai buvo ne tik tranzitinis srautas iš Rusijos, kaip buvo bandoma teigti. Baltarusišką kilmę akivaizdžiai rodė valandiniai srautų duomenys. Matėme, kad Baltijos šalių kryptimi (tiesioginis srautas į Estiją, Latviją ir tranzitas per Baltarusiją į Lietuvą) iš Rusijos tekėjo mažesnis srautas nei vadinamosios rusiškos elektros tą valandą buvo parduodama NPS Latvijos biržoje. Trūkstamą elektros energijos kiekį pridėdavo Baltarusija, kuris Lietuvą pasiekdavo kartu su Rusijoje pagaminta elektra.
Kas patikimiau – rusiški kilmės sertifikatai ar apskaitos prietaisų parodymai?
Konstatavę, kad Latvijos ir Estijos taikomos elektros prekybos su trečiosiomis šalimis taisyklės pažeidžia Lietuvos įstatymus, iš karto formaliai ir neformaliai kreipėmės į latvių ir estų kolegas. Jiems pateikėme duomenis apie esamus baltarusiškos elektros srautus regione, pabrėžėme, kad prekiaudami su Rusija pagal jų vienašales taisykles, jie neturėtų remtis Lietuvos energetine infrastruktūra.
Kaip galimą sprendimą jiems pateikėme naujas prekybos su trečiosiomis šalimis taisykles (metodiką) ir prašėme apie tai kalbėtis. Mūsų pasiūlytas metodikos esminis principas rėmėsi Antiastravinio įstatymo nuostatomis – metodikoje iš pralaidumų skaičiavimų turi būti eliminuojama Lietuvos – Baltarusijos jungčių infrastruktūra. Tai nesuvaržo Latvijos ir Estijos intereso importuoti elektrą iš Rusijos jų turimais pralaidumais. Tačiau dėl šių pasiūlymų „Litgrid“ ligi šiol vis dar nėra sulaukęs jokio atsakymo ar pastabų.
Nuo šių metų ankstyvo pavasario įvairiais lygmenimis vyko dažni pokalbiai su Latvija ir Estija. Buvo surengta per 10 BEMIP (Baltic Energy Market Interconnection Plan) susitikimų, kuriuose, dalyvaujant trims Baltijos šalims ir Europos Komisijos atstovams, viceministrų lygmenyje buvo siekiama susitarti dėl naujų taisyklių. Tenka pripažinti, kad šių pokalbių progresas buvo menkas, derybos kartais atrodydavo kaip laiko vilkinimas.
Atskirai virtualiai vyko ir keli pokalbiai tarp ministrų. Jų metu kolegoms išsamiai pristatydavome esamą aukščiau minėtą srautų analizę ir faktą, kad esama padėtis pažeidžia Lietuvos įstatymus. Kolegos dažniausiai atsakydavo vis tą patį – kad Baltijos šalys perka rusišką, o ne baltarusišką elektrą. Nepaisant jiems pateiktos akivaizdžiai baltarusišką elektros energijos kilmę patvirtinančios analizės, kaimynų perdavimo sistemos operatoriai toliau teigė, kad Latvija perka rusišką elektrą, o jos kilmę liudija jiems pateikiami kilmės sertifikatai. Taigi Latvijos pareigūnai rodė visišką pasitikėjimą rusiškais kilmės sertifikatais, tačiau netikėjo „Litgrid“ pateikiamais BRELL žiedo elektros energijos apskaitos prietaisų parodymais.
Liepos pradžioje įvykus susitikimui su Latvijos ministru, atsakingu už energetiką, galutinai paaiškėjo, kad nesutampa Lietuvos ir Latvijos matymas, kaip techniškai turi būti įgyvendintas politinis sprendimas dėl Astravo AE elektros nepirkimo.
Birželio pradžioje pasirodė ženklų, kad derybos gali pajudėti iš aklavietės. BEMIP susitikime Latvija ir Estija atsitraukė nuo jų metodikoje užfiksuoto 0,62 ir pasiūlė, kad koeficiento dydis būtų 0,47. Lietuva išsakė poziciją, patvirtintą Vyriausybės mandatu, kad toks koeficientas neatspindi realaus fizinių srautų pasidalijimo ir iš pralaidumų skaičiavimo neeliminuoja iš Baltarusijos į Lietuvą atitekančių srautų. Latvių ir estų kolegos nesutiko toliau derėtis dėl mūsų pasiūlytų pralaidumų ir srautų skaičiavimo taisyklių.
Tuo tarpu Estijos į Europos Komisiją deleguota komisarė taip pat tvirtino neturinti žinių apie tai, kad baltarusiškos kilmės elektra patenka į Baltijos šalis, nors Lietuva nuolat ir detaliai informuodavo komisiją apie esamą padėtį.
Nepirksite elektros – nebus linijų
Derybose aiškiai sakėme ir sakome, kad naujas susitarimas turi užtikrinti, jog į Baltijos šalių rinką nepatektų baltarusiškos kilmės elektra. Dabartinė estų ir latvių taikoma tvarka bei siūlyti kosmetiniai pakeitimai to užtikrinti negali – tai aiškiai matėme metų pradžioje – todėl ji mums nėra priimtina.
Tuo tarpu estai ir latviai mano, kad dabartinis reguliavimas yra tinkamas. Mūsų pateikiamų įrodymų dėl baltarusiškos elektros patekimo į Baltijos šalis jie nepaneigia, bet ir nepriima. Vietoj to reikalaujama, kad užmerkę akis patvirtintume kiek pagerintą jų taikomą tvarką ir savo rankomis įteisintume Antiastravinio įstatymo pažeidimą. Girdime gandus, kad jei nenusileisime, gali būti stabdomas svarbių sinchronizavimo projektų finansavimas. Tokie gandai buvo skleidžiami dar pernai, derantis dar ankstesnei Vyriausybei, užuominų apie tai galima rasti ir žiniasklaidoje.
Įdomiausia, kad spaudimas patvirtinti sprendimus, kurie neužkerta kelio baltarusiškai elektrai, grindžiamas dar ir argumentu, esą iš Rusijos susilaukiama grasinimų, kad jei nebus prekybos, bus atjungiamos linijos (no trade – no lines).
Čia susiduriame su dar viena logine keistenybe. Jei bijomasi linijų atjungimo ir galimo energetikos sistemos užgesimo, tai, mūsų požiūriu, kaip tik turėtume spartinti sinchronizavimo projektų įgyvendinimą, o ne atidėlioti Baltijos šalių elektros energijos sistemos nepriklausomo veikimo bandymą.
Sunku paaiškinti, kodėl Latvijos energetikai rodo tokį didelį interesą palaikyti kuo didesnius pralaidumus prekybai su Rusija. Pagal jų paskutinį siūlymą per metus Baltijos šalis per šią jungtį galėtų patekti virš 6 TWh elektros energijos. Juk tam, kad importo kiekis prilygtų praėjusių metų lygiui, užtektų dvigubai mažesnio pralaidumo, ką mes ir siūlome.
Kita vertus, jei Latvija išties yra susirūpinusi dėl galimo elektros stygiaus, ji iš Rusijos turėtų būti perkama dieną, kai jos labiausiai trūksta, o pasiūlos iš ES šalių kaina didžiausia. Tuo tarpu didžiausi pralaidumai rusiškai elektrai suteikiami naktį, tada matome ir didžiausius fizinius elektros srautus. Nors tada elektros poreikis mažiausias, jos kaina žemiausia, Latvijai ji nereikalinga, tad teka tiesiai į mūsų Kruonio HAE. Taigi Latvijos energetikos sistemai ji nėra reikalinga, tačiau tokiu būdu faktiškai yra užtikrinama būtina apkrova branduolinėms jėgainėms, esančioms Rusijoje ir Baltarusijoje.
Supratimą ir sprendimą radome Ukrainoje
Pasinaudodami energijos srautų analize, iš Ukrainos gaunamais importo – eksporto duomenimis bei Baltarusijos elektros energetikos sistemos balanso skaičiais nustatėme, kad dalį Rygos biržoje parduodamos elektros Rusija siunčia į Ukrainą, bet už gautą energiją Ukraina sumoka ne Rusijai (Ukraina draudžia elektros prekybą su Rusija), o Baltarusijai, nors energijos srauto iš šios šalies nėra. Tačiau yra baltarusiškos kilmės elektros energijos srautas į Lietuvą, už kurį Lietuva Baltarusijai tiesiogiai nemoka.
Taigi įvyksta savotiškas apsikeitimo sandoris: Lietuvos vartotojai per Latvijos biržą už Baltarusijoje pagamintą elektrą sumoka Rusijai, tada ši „nemokamai“ joje pagamintą elektrą nusiunčia į Ukrainą, o ši sumoka Baltarusijai už šioje šalyje pagamintą elektrą, kuri suvartojama Lietuvoje. Išeina, kad galų gale, nepaisant draudimų, Lietuva už pagamintą elektrą netiesiogiai sumoka Baltarusijai, o Ukraina – Rusijai.
Supratus šią gudrybę nedelsdami nuvykome į Ukrainą, kur įvyko susitikimas su tuometiniu Energetikos ministru. Būdamas nuovokus ir gerai energetiką išmanantis žmogus, jis greitai perprato minėtą schemą ir pažadėjo padėti. Kiek vėliau šalyje teko lankytis dar kartą, jau su Prezidento delegacija. Reikia pripažinti, ministras žodį tęsėjo. Netrukus Ukraina gerokai sumažino elektros pirkimą iš Baltarusijos, o nuo gegužės apskritai nutraukė, bet tik iki spalio.
Tad, kaip jau minėta, šiuo metu Baltarusija už Astrave pagamintą elektrą iš mūsų vartotojų pinigų negauna. Per kelis pirmuosius mėnesius netiesiogiai buvo sumokėta apie 15 mln. Eurų, tai galima laikyti savotišku ankstesnės Vyriausybės neapgalvotos politikos palikimu.
Vaisingi pokalbiai vyko ir su pietine kaimyne. Jau kovą užmezgėme reguliarų dialogą su aukščiausiais Lenkijos energetikos pareigūnais. Nors Lenkija neperka baltarusiškos elektros ir nėra tiesiogiai suinteresuota šių derybų dinamika, tačiau Varšuva išgirdo mūsų kvietimą pareikšti savo požiūrį. Į Baltijos šalių sostines bei Europos Komisiją Lenkijos Klimato kaitos ir aplinkos ministro vardu buvo išsiųstas laiškas, kviečiantis Baltijos šalis palaipsniui mažinti elektros importo skaičius iš trečiųjų šalių. Lenkija pasakė labai aiškiai – siekiant įgyvendinti Baltijos šalių sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais tikslą, importas ir pralaidumai iš trečiųjų šalių turi būti mažinami.
VERT tyrimas atskleidė manipuliavimą rinkoje
Iki Astravo AE veiklos pradžios Baltijos šalių prekyba su trečiosiomis šalimis sklandžiai vyko per Lietuvos prekybine aikštelę su Baltarusija. Prekiaujama buvo Lietuvoje, čia elektra būdavo ir suvartojama, o mus pasiekdavo iš Baltarusijos per gerai išplėtotas tarpusavio jungtis dar nuo tų laikų, kai veikė Ignalinos AE.
Praėjusių metų pabaigoje pradėjus prekybą elektra su Rusija Latvijos prekybos zonoje, atsirado daugybė nesusipratimų ir nesklandumų, kadangi Latvijos turimi linijų pralaidumai su Rusija yra riboti ir per ją į Baltijos šalis patenka tik nedidelė dalis srauto iš kontinentinės Rusijos dalies ir Baltarusijos. Kaip minėta, nepaisant prekybos vietos pasikeitimo, įprastai didžioji fizinio elektros srauto dalis iš trečiųjų šalių atiteka į Lietuvą.
Turėdama tik labai ribotus pralaidumus su Rusija, Latvija vis dėlto sumanė pateikti biržos prekybai žymiai didesnius pralaidumus nei pati turi. Tam įskaičiuojami Lietuvos ir Estijos pralaidumai, padauginti iš jau anksčiau minėto koeficiento.
Tačiau tada paaiškėjo, kad toks bravūriškas elgesys sukelia naujų nesusipratimų. Rusijai pateikus pasiūlymą parduoti elektrą Latvijos prekybos zonoje yra įprasta, kad didžioji jos dalis bus suvartojama Lietuvoje. Dėl to turi būti rezervuoti perdavimo linijų pralaidumai tarp Latvijos ir Lietuvos, kad elektra prekybiškai čia galėtų patekti.
Kai Rusija į Latvijos biržą pateikia didelį kiekį elektros, labai dažnai šiame pjūvyje atsiranda perkrovos, jis nebegali būti naudojamas prekybai europinės kilmės elektros energija, atsiranda ES vidaus rinkos iškraipymai. Įdomiausia, kad prekybiniai srautai tarp Latvijos ir Lietuvos ribojami, nors jokių fizinių perkrovų šiose linijose nėra. Kaip anksčiau minėta, didžioji fizinių srautų dalis iš Rusijos Baltijos šalis pasiekia per Baltarusijos – Lietuvos jungtis.
Kai susidaro dirbtinės prekybinės perkrovos Latvijos – Lietuvos pjūvyje, ne tik ribojama prekyba Europos Sąjungos vidaus rinkoje, bet ir atsiranda kainų skirtumai tarp Lietuvos ir Latvijos prekybos zonų, rinkos dalyviai už elektrą moka daugiau. Pagal Nord Pool Spot (NPS) biržos taisykles, kuriomis remiantis prekiaujama Baltijos šalių elektros biržose, esant kainų skirtumui tarp prekybos zonų susidariusią permoka pasidalija tų zonų perdavimo sistemos operatoriai.
Taigi sukūręs dirbtinę perkrovą, Latvijos perdavimo operatorius už tai dar gauna ir milijonines premijas. Tai gali būti vertinama kaip manipuliavimas rinka, kas yra griežtai draudžiama ir dėl ko grėstų ES energetikos reguliatorių bendradarbiavimo agentūros (ACER) sankcijos.
Astravas Baltarusijai: vietoj planuoto eksporto – kol kas tik galvos skausmas
Kaip jau buvo minėta, metų pradžioje sėkmingai vykę Baltarusijoje pagamintos elektros energijos pardavimai į Baltijos šalis šiuo metu yra nutrūkę ir jų atsinaujinimas artimiausioje ateityje atrodo miglotas. Taigi tenka remtis pajamomis iš pardavimų vietos rinkoje, kurie valiutinių įplaukų į biudžetą neduoda.
Bet tai nėra vienintelis atsakingų Baltarusijos galvos skausmas, susijęs su Astravo AE. Baltarusijos energetikos ministras metų pradžioje yra pripažinęs, kad šalyje trūksta rezervinių galių Astravo AE. Kol buvo bandomas ir veikė vienas blokas, rezervų iš bėdos užteko, tačiau norint pradėti antrojo bloko bandymus ar jo pramoninę veiklą, teks įveikti žymiai didesnius sunkumus.
Dalykas tas, kad du veikiantys jėgainės blokai gamina beveik visą šalies elektros vartojimui naktį reikalingos energijos kiekį. Jei nėra elektros eksporto, ypač naktį, gali veikti tik nedidelė dalis miestams šilumą tiekiančių kogeneracinių jėgainių ir pačios galingiausios – Lukomlės – kondensacinės jėgainės generuojančių įrenginių. Jų stabdymas ar veikimas ne visa galia reiškia negautas pajamas ir brangiai kainuojantį personalo išlaikymą.
Nenorėdami pakenkti Astravo projektui, vietos energetikai ėmėsi išties netradicinių ir brangiai kainuojančių sprendimų. Buvo nupirkta bendros 900 MW galios elektrinių katilų, kurie naudojami gyventojams tiekiamo karšto vandens šildymui. Tai negalės neatsiliepti miestiečių kišenei, nes iki šiol vanduo buvo pašildomas pigiomis rusiškomis dujomis kūrenamuose katiluose.
Astravo abiejų blokų rezervavimui taip pat reikia lanksčių, sparčiai ir plačiose ribose galią galinčių keisti įrenginių. Juos turėjo įrengti „Siemens“, o paskolas bei jų garantijas jam buvo numatę teikti Vokietijos ir Švedijos bankai. Po skandalingojo lėktuvo nutupdymo diplomatinių pastangų dėka pavyko pasiekti, kad paskolų tiekimas būtų nutrauktas, taigi sustojo ir reikšmingo projekto įgyvendinimas.
Taigi Baltarusijai jau dabar, bet ypač ateinančią žiemą, kai pradės veikti nelabai reikalingą elektrą gaminančios kogeneracinės jėgainės ir kai yra numatomi Astravo antrojo bloko bandymai, naktinės elektros pertekliaus klausimas bus gyvybiškai svarbus. Turbūt nėra atsitiktinis sutapimas, kad didžioji dalis iš Rusijos per Latviją į Baltijos šalis parduodamos elektros pateikiama naktinėmis valandomis.
Paleistas pramoninei veiklai pirmasis Astravo AE blokas taip pat nerodo deramos technologinės brandos. Jis avariniu būdu buvo sustabdytas praėjus kiek daugiau kaip mėnesiui po bandymų pabaigos. Kaip pranešama, gedimas aptiktas generatoriaus elektros grandinėse, kaip kartą jau buvo atsitikę bandomojo laikotarpio metu. Tai rodo, kad gedimai gali būti sisteminiai, rodantys technologijos dizaino neišbaigtumą, nepaisant įtikinėjimų, kad tai yra vienas pažangiausių reaktorių pasaulyje.
Baltarusiška elektra neturės jokios galimybės patekti į Lietuvą
Naujosios prekybai su trečiosiomis šalimis skirtos taisyklės kaip tik ir turėtų užtikrinti, kad skaičiuojant pralaidumus prekybai su Rusija NPS Latvijos prekybos zonoje nebūtų naudojami mūsų turimi pralaidumai su Baltarusija. Tam turėtų pasitarnauti ir prekybos elektra aikštelės su Baltarusija susigrąžinimas, kurios iš anksto nenumatytas ir skubotas panaikinimas praėjusių metų rudenį pasitarnavo mūsų pralaidumų naudojimui Latvijos prekybai su Rusija.
Esame numatę ir daugiau veiksmų, kurių imsimės, jei Latvija negerbtų mūsų naujų taisyklių nuostatų. Neleisime, kad nesaugioje Astravo AE pagaminta elektra būtų pumpuojama į Lietuvą. Įgyvendinsime reikalingas politines ir technines priemones, užtikrinančias baltarusiškos elektros nepatekimą į Lietuvą.
Toks kelias kol kas nueitas įgyvendinant Lietuvos įstatymus, Lietuvos Vyriausybės mandatą Energetikos ministerijos vadovybei bei ginant mūsų valstybės nacionalinį interesą. Sulaukiame įvairių spaudimo priemonių iš įvairių pusių, raginant Lietuvą atsitraukti nuo savų pozicijų. To nedarysime, nes turime ilgą strateginę valstybės atmintį ir žiūrime į ateitį.