Žinoma, tuo metu kariniu požiūriu pasipriešinti Lietuva nebūtų pajėgusi, juo labiau, kad ir Klaipėdos krašto gyventojų dauguma buvo priešiškai nusiteikusi. Lietuva negalėjo tikėtis ir tarptautinės paramos: iš 1924 metų Klaipėdos konvencijos tada buvo tiek pat naudos, kiek dabar Ukrainai iš Budapešto memorandumo, kuriuo buvo deklaruotas didžiųjų valstybių įsipareigojimas Ukrainos teritoriniam vientisumui.
Tačiau... ar tikrai buvo geras sprendimas pasiduoti be kovos? Juk po metų vėl reikėjo tokį patį sprendimą priimti – šįkart jau besąlygiškai ir visiškai pasiduodant kitam agresoriui. Prisimindamas 1939-uosius, vis leidžiu sau pafantazuoti, kas būtų, jeigu būtų... Žinau, istorikai kategoriškai prieš tokias fantazijas, bet vis dėlto...
Jei Lietuva būtų nusprendusi priešintis, greičiausia Vokietija, kaip ir žadėjo, būtų užėmusi visą Lietuvą. Tačiau Lietuva būtų įėjusi į istoriją kaip pirmoji valstybė, ne tik teisusi nacius, bet ir pasipriešinusi jiems ginklu. Vėlgi fantazijai palieku klausimą, kaip Lietuva būtų atrodžiusi po Antrojo pasaulinio karo ir kaip būtų susiklostęs jos likimas... Tik, ko gero, ne blogiau nei Čekoslovakijos.
Tai, kas vyko pačioje Lietuvoje priimant Vokietijos ultimatumą, rodo, kad mūsų valstybėje ne viskas buvo gerai. Kaip rašo prof. Vygantas Vareikis, iš Seimo stenogramų ir Ministrų Tarybos posėdžių protokolų atrodo, kad Klaipėdos krašto likimas Lietuvos valdžiai neberūpėjo. Ministrų Taryboje nuo kovo 24 iki 28 d. Klaipėdos klausimas nesvarstytas, nors Lietuvos įstaigų ir piliečių evakuacija buvo itin skubota ir chaotiška.
Seimo posėdyje Klaipėdos perdavimo sutarties ratifikavimo klausimo svarstymas truko... tik penkias minutes: net nesuteiktas žodis vieninteliam kalbėti norėjusiam Seimo nariui, be diskusijų nutarta sutikti su sutarties ratifikavimu atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį. Oficialioje spaudoje guostasi, kad dėl Klaipėdos krašto perdavimo neva sutarta korektiškai. Taigi nepriklausomybės Lietuva tuo metu dar neprarado, bet ar nebuvo jau prarandanti laisvę...
Vargu ar tokią tylą būtų įmanoma išlaikyti demokratinėje valstybėje. Nė vieno protesto, nė vieno balso apie prieš Lietuvą įvykdytą agresiją. Teisininkai taip pat tada apie tai nerašė...
Nors teisiniu požiūriu situacija buvo pakankamai aiški, kad būtų galima bent jau rašyti apie neteisėtą Klaipėdos užgrobimą. Juk pagal Versalio taikos sutartį Vokietija neteko suvereniteto Klaipėdai ir įsipareigojo nekvestionuoti visų būsimų sprendimų dėl krašto likimo (eventualiai ir dėl jo perdavimo Lietuvai). Jau buvo 1928 metų Briando-Kelloggo paktas dėl agresyvaus karo draudimo.
Tarptautinės teisės požiūriu Klaipėdos užgrobimas 1939 metais kaip tik ir buvo agresijos aktas, o 1939 m. kovo 22 d. sutartis dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai buvo niekinė, nes sudaryta grasinant Lietuvai jėga. Pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) Lietuva neprarado suverenių teisių į Klaipėdą, o Vokietija jų neįgijo. Tad pagal tarptautinę teisę Klaipėda toliau buvo Lietuvos teritorijos dalis: keitėsi tik jos okupantai – nuo 1939 m. Vokietijos reichas, nuo 1945 m. – SSRS. Tačiau ir Sovietų Sąjunga niekada neįgijo suvereniteto Klaipėdai, kaip neįgijo jo ir kitai Lietuvos teritorijos daliai.
Beje, po Antrojo pasaulinio karo skirstydami Vokietijos teritoriją į okupacines zonas sąjungininkai teisėtomis laikė Vokietijos sienas, buvusias 1937 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Austrijos anšliuso. Klaipėda akivaizdžiai tuo metu priklausė Lietuvai. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas Klaipėdos užėmimą kvalifikavo kaip vieną iš Vokietijos reicho įvykdytų tarptautinių nusikaltimų – Versalio sutarties pažeidimą.
Taigi teisės požiūriu neabejotina, kad nuo pat 1923 metų Klaipėdos kraštas nepertraukiamai yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teritorijos dalis. Neliko tik jokių prielaidų jo autonomijai, laiduotai pagal Klaipėdos konvenciją, – dabartinis Klaipėdos kraštas yra iš esmės kitoks nei buvo jo autonomijos laikais. Tik tai įvyko dėl nuo Lietuvos nepriklausiusių priežasčių...
Ir vis dėlto norėtųsi kovo 23-iąją pasakyti: daugiau jokių ultimatumų ir jokių kapituliacijų. Nesižeminkime agresijai!