Dalia Savickaitė. Eksperimentas – ar išliks gyvybė Ignalinos rajone?

Utenos regionas įdomus ir Lietuvai, ir pasauliui. Čia atliekamas eksperimentas su gyvais žmonėmis: ar išliks gyvybė šiame regione, kuomet radioaktyvių atliekų saugykloje pasibaigs šių atliekų saugojimui skirtas laikas. Jis trumpas – 25 metai, o kas toliau? Niekas nežino.

Liepą Visagine lankėsi ES politikų komanda, kurioje – ir buvęs ilgametis Ignalinos rajono meras
B. Ropė. Susirinkusieji svarstė, kaip vyksta atominės elektrinės uždarymo darbai, kaip tvarkytis su finansavimu, skirtu jiems atlikti. Nekalbėta, kas bus su išmontuotomis radioaktyviomis atliekomis, neaptarinėta, kad Lietuva – kaip ir su atomine elektrine (AE), taip ir su saugykla – lieka branduoline valstybe, neaptarta, kas darytina ištikus avarijai, kad būtų garantuota medicininė pagalba, paruošti keliai evakuacijai, kur slėptuvės, kaip bus sprendžiamos problemos, jei avarijos vienu metu įvyks ir Astrave, ir Visagine. Pagaliau tai ir grėsmė visos Lietuvos gėlo vandens atsargoms, nes požeminiai šaltiniai susisiekia.

Statistika skelbia, kad Utenos apskrityje ir vilkų daugiausia. Jie – pavojingi, bet ne tiek, kiek išsirinktoji valdžia. Lietuvos valdžios, neinicijuojančios net diskusijos šiais klausimais, požiūris į regioną vilkiškas: sostine rūpinamasi, o paribiai – kaip nors... Tyrimais nepagrįstų reformų darymas medicinoje, matyt, atima iš ministro įžvalgos jėgą. Kaip ir iš energetikos, vidaus reikalų, krašto apsaugos, susisiekimo ministrų. Gal jiems neleidžiama kompleksiškai spręsti problemų?

Atskirti pavojingus gyvybei objektus reikalinga stipri buferinė zona, kuri mažintų grėsmę šalia gyvenantiems ir sostinei, kuri ne taip jau toli, ir visai Lietuvai, ir net kaimyninėms užsienio valstybėms. Kur žmonės slėpsis, kaip evakuosis, kas teiks pagalbą, kur veš ligonius? Gal ministrai mano gyveną Dievo ausy? Gal jie kokią indulgenciją išsipirko? Ar šiandien jie gali garantuoti, kad įvykus avarijai saugykloje (dėl kurios kokybiškumo nuolat vyksta diskusijos), medicininę pagalbą bus galima teikti pačiame Visagine? Ar Ignalinos, Zarasų ligoninės negalėtų sulaukti pastiprinimo?

Čia jau ne tik sveikatos, bet ir krašto apsaugos ir kitų ministrų rūpestis. Tai valstybės problema, tai – grėsmė nacionaliniam saugumui. Gal tų ligoninių finansavimui lėšų rasis ir kitų ministerijų biudžetuose? Juolab kad neteko matyti jokios analizės apie sergamumą Ignalinos atominės elektrinės (IAE) regione: ar išplitusios ligos nėra radioaktyvumo pasekmė? Tegul neužsigaus
černobyliečiai, nelaikau jų tyrimo objektais, bet tai, kad nėra sekama jų ligų eiga – eilinė valdžios nuodėmė, nes neaišku, kaip pradiniai pakenkimai mutuoja. „Pastiprintų“ sveikatos apsaugos priemonių reikia ir Jonavoje, ir Kėdainiuose, ir Mažeikiuose.

Radioaktyvus šiukšlynas

Žmonijai ypatingą ir neprognozuojamą grėsmę kelia ilgaamžės radioaktyviosios atliekos. Jų skilimo trukmė ilga. Tik po 500 000 metų panaudotas kuras radiotoksiškumu prilygsta natūraliam uranui. Saugumą žmogus suvokia ir kaip tokių atliekų tvarkymą. Vizualiai jos nesiskiria nuo pramoninių atliekų: naudoti įrenginiai, prietaisai, drabužiai, filtrai, skysčiai. Nuo „tradicinių“ šiukšlių jos skiriasi tuo, kad skleidžia pavojingą jonizuojančią spinduliuotę.

Pavojingumą lemia spinduliuotės rūšis ir intensyvumas. Didelę dalį tokių atliekų Lietuvoje „pagamino“ IAE, bet jų yra medicinos įstaigose (onkologiniuose skyriuose), pramonės įmonėse (ypač naftos ir dujų (iš „Independence“ – jos vežamos per visą Lietuvą), kur įvairūs matavimai negali būti atliekami naudojant ugniai atsirasti ir išplisti palankius prietaisus), mokslo tiriamosiose įstaigose ir pan.

Šiukšlynai – Aplinkos apsaugos agentūrų kontrolės objektai. Radioaktyvios šiukšlės –pavojingesnės, todėl jų tvarkymu rūpinosi prie Energetikos ministerijos veikusi Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA). Ji veikė pagal Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Radiacijos saugos centro išduotas licencijas, bendradarbiavo su TATENA ir Euroatom ekspertais. RATA sprendė uždavinius, kaip saugiai galutinai sutvarkyti šias atliekas. Galutinis sutvarkymas – fantastika, nes sunku įsivaizduoti, kaip atrodys civilizacija... Juk žmogus protaujančiu laikomas tik pastaruosius 400 000 metų.

Radioaktyviosios atliekos buvo saugomos Maišiagaloje (Širvintų r.) ir bus saugomos Drūkšiniuose (Visagino sav.). RATA kontroliavo, kad jos būtų tinkamai sutvarkytos ir patalpintos į saugyklas ir atliekynus, stebėjo jų saugojimą, vykdė poveikio aplinkai tyrimus, užtikrino, kad jos nekeltų grėsmės aplinkai ir žmonėms.

AE reaktoriai bus ardomi pirmą kartą. Tokių darbų praktikos pasaulyje nėra, pasekmės sunkiai prognozuojamos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad, be jau išardytų ir iš visos Lietuvos į Visaginą atvežtų atliekų, teks patalpinti ir numatomas išardyti medžiagas. O tai IAE aktyvios zonos reaktoriuje buvusio 1800 t grafito, kuris eksploatacijos metu kaupė radiaciją. Sukaupta radioaktyvi anglis labai laki, nesuyra kelis tūkstančius metų. Aktyvioji reaktoriaus zona buvo apsupta metriniu grafito sluoksniu: tai dar apie 400 t atliekų. Apsauginio sluoksnio betonas taip pat tapo radioaktyvus, o tai dar 2000 t neprognozuojamo poveikio. Radioaktyvus vanduo, tekėjęs 8 strypais, saugomas separatoriuose, veikė 8 atskyrikliai, kurių kiekvienas sveria apie 300 t. Kažin ar tai viskas...

Lietuvaičiai kaip žiogai, IAE uždarant, už gautas lėšas šokę ir dainavę, taip sprendę „socialines“ problemas, baigiantis „šiltam“ finansiniam periodui, susizgribo „optimizuoti“ radioaktyvių atliekų tvarkymo procesus. 2018 m. birželio mėn. energetikos ministro įsakymu RATA reorganizuojama. Prie IAE prijungiama RATA. IAE pati saugos, pati kontroliuos, rūpinsis visos Lietuvos radioaktyviomis atliekomis. Kas ją tikrins? Netekome garanto, priverčiančio atliekų gamintojus jas sutvarkyti. Tokių atliekų paruošimui išvežti į saugyklas lėšų turi būti atrasta ir mokslo, ir medicinos, ir visose kitose įstaigose, įmonėse ir šiame regione gyvenančių žmonių išlikimu besirūpinančiose ministerijose ir savivaldybėse.

Grėsmės ir galimybės

Nuo 2011 m. ES pradėjo galioti direktyva, nurodanti, kad šalys narės turi paruošti saugos programas, kurios būtų realiai finansuojamos. Niekas niekada negali būti apdraustas nuo nelaimės. Net preciziškieji japonai Fukušimos tragedijos neišvengė.

Patirtis parodė, kad po avarijų grėsmę kelia ne branduolinis kuras, o naudotos įrangos kiekiai. Nėra kur jų saugoti. SGD terminalas Klaipėdoje „daugina“ panaudotos įrangos. Niekas negali apsidrausti nuo žmogaus klaidų. Juo labiau kad dabar dauguma IAE dirbančiųjų yra nusivylę, dirba „nuo-iki“, nebemąsto strategiškai arba yra naujai atvykę ir nebesuvokia visko taip organiškai, kaip ją statę žmonės. Uždarius IAE, rizikos faktorius nemažėja. Tokie specifiniai objektai nuolat yra ir teroristų akiratyje. Branduolinės valstybės yra padidintos rizikos zonos ir net nedidelė avarija ilgam sutrikdo šalies gyvenimą.

Pasaulis ieško būdų, kaip saugiai sutvarkyti šias atliekas. Jų perdirbimo galimybės visose valstybėse dar silpnos. Bandomasis giluminis atliekynas (apie 500 m gylyje) yra JAV. Švedija ir Suomija pradėjo jų įrengimo darbus, nes paviršiniai atliekynai tokias atliekas neutralizuoja tik pusę vienos žmonių kartos gyvenimo. Giluminiai atliekynai – saugesni. Nesant pasirinkimo ir moralesni. Tvarkymą privalo atlikti ta karta, kuri turėjo naudos iš veiklos, dėl kurios susikaupė atliekos.

Lietuva pasistatė paviršinį atliekyną šalia IAE. Tai laikinas saugojimo būdas. Žmonijai nesugalvojus, kaip tvarkytis toliau, ateities archeologai, kurie anksčiau nei po 500 000 metų pabandys „atkasti“ tokį „pilkapį“, ko gero patirs tai, ką patyrė egiptologai, įsibrovę į piramides. Jų mirtys buvo aiškinamos ir kaip senųjų dievų bausmė. Labai svarbu, kad naujieji „pilkapiai“ būtų saugomi, kol atsiras naujos technologijos, o iš kartos į kartą informacija apie juos būtų perduodama tiksliai ir tinkama terminologija.

Visos Utenos regiono savivaldybės nuo rizikos centro yra nutolusios apie 100 km. Įvykus avarijai, nei viena nebus apsaugota. Grėsmė neturi virsti panika, bet Visuomenės sveikatos centrai neruošia tokiai nelaimei. Vengrija, Prancūzija savivaldybėms moka kompensacijas. Skandinavijoje nuolat gerinama infrastruktūra. Savivaldybininkai turėtų susitelkti darbui su vyriausybe, siekdami gerinti situaciją padidintos rizikos zonoje. Europarlamentaras B. Ropė augo vos keliolika kilometrų nuo saugyklos. Jo padėjėjas A. Gaidamavičius – puikus ekologas. Galvijų dujos, lauko tualetai grėsmė, o radioaktyvioji saugykla? Įvykus avarijai, Karbauskio milijonai neišgelbės.

Lietuva – branduolinė valstybė. Situacija reikalauja atsakomybės prieš šalies gyventojus ir būsimas kartas. Po elektrinės likusią grėsmę čia gyvenantiems reiktų kompensuoti sveikatinimu, saugumu, ekonomine nauda, nes lietuviui baugu gyventi Lietuvoje, kuomet valdžia ją naikina savo žinybiškumu.