Darius Razmislevičius. Kaip sumažinti moterims tenkančią naštą?

Vis daugiau kalbama apie lygias moterų ir vyrų galimybes. Tačiau, ar daroma pakankamai, kad lyčių atskirtis būtų kuo mažesnė? Pagalvokime apie vaikų auginimą, rūpinimąsi senyvais tėvais – visuomenėje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad ši našta turi tekti moterims. Ar taip ir turi likti?

Su žmona auginame dvi dukras. Esu ne kartą sulaukęs pastebėjimų, neva, kaip gerai, kad turiu būtent dukras – juk jos galės pasirūpinti manimi senatvėje. Dabar yra įprasta nuo mažens mergaites mokyti globos ir altruizmo, o berniukus – stiprybės ir savarankiškumo. Vis tik, manau, kad šias savybes skiepyti turime visiems savo vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties – negalime jiems primesti socialine norma tapusių vaidmenų. Žvelgdamas į savo mergaites, noriu, kad jos užaugtų drąsios, savo tikslų siekiančios asmenybės, kurioms visuomenė neklijuotų etikečių, rėkiančių: „Tu – moteris, tavo paskirtis yra rūpintis vaikais, vyru ir senais tėvais“.

To noriu ne tik savo dukroms, bet ir visoms moterims.

Apie senatvę pagalvojame visi: vieni su liūdesiu, kiti su baime, o treti – su palengvėjimu. Sutikime, jog vien žinojimas, kad bus užtikrinta gera slauga, jei senatvėje tapsi ligotu ar neįgaliu, padėtų jaustis ramiai. Galimybę gauti kokybiškas slaugos paslaugas turėtų užtikrinti valstybė, o ne dukra ar sūnus. Tėvų slaugos našta, užgulusi vaikų pečius, užkerta kelią jų aktyviam dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuoto sociologinio tyrimo „Moterų ir vyrų padėties skirtumai Lietuvoje“ rezultatai atskleidė, kad 2017 m. dėl artimųjų priežiūros atsisakyti darbo arba dirbti nepilną darbo dieną teko net 22 proc. moterų ir 17 proc. vyrų. Reikia pasidžiaugti, kad atskirtis tarp lyčių nėra labai didelė, tačiau skaičiai vis tiek verčia susimąstyti: kodėl moterims ši našta turi tekti dažniau?

Susimąstyti verčia ir „Sodros“ duomenys, rodantys, jog vaiko priežiūros išmokas praėjusiais metais gavo 32,3 tūkst. moterų ir tik 10,1 tūkst. vyrų. Žinoma, viena pagrindinių to priežasčių yra 14 proc. siekiantis vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas. Žmonės skaičiuoja, kas labiau apsimoka ir su vaiku lieka tas, kuris mažiau uždirba. Vyrų ir moterų atlyginimų skirtumo vidurkis Europoje yra 16 proc., tad, atrodytų, nėra ko nerimauti. Tačiau Lietuvoje ši atskirtis laikui bėgant ne mažėja, o vis didėja – tai tikrai neramina.

Ir viskas grįžta bumerangu: moterys prižiūri vaikus, nes uždirba mažiau, tačiau pasak daugelio darbdavių, jos ir uždirba mažiau dėl to, jog prižiūri vaikus. Tikiu, kad šia atsakomybe tėvai turi dalintis vienodai, o valstybė privalo užtikrinti tam pačias geriausias sąlygas. Svarbu pabrėžti, kad tėvo dalyvavimas vaiko auginime yra ne mažiau reikšmingas nei mamos. Tai ne tik užtikrina vienodą porų įsitraukimą į tėvystę, sumažina moterims tenkančią naštą, bet ir teikia naudą paties vaiko raidai. Mokslininkai yra įrodę, kad artimesnius santykius su tėčiais turėję kūdikiai vėliau turi mažiau su elgesiu susijusių problemų. O ką jau kalbėti apie abiejų tėvų su vaiku užmegzto tvirto ryšio svarbą...

Kiekvienas turime pagalvoti, kaip galime sumažinti šią moterims tenkančią naštą. Pagalvokime, kuo galime padėti savo dukrai, žmonai, sesei, kolegei. Mano nuomone, pirmiausia turime keisti požiūrį ir nesutikti, kad moters priedermė yra tik gimdyti ir auginti atžalas, slaugyti artimuosius. Tai turi būti jos laisvas pasirinkimas, o ne primesta atsakomybė. Savo ruožtu valdžia turi užtikrinti, kad moterims nebūtų sudėtinga derinti profesinę veiklą ir vaikų auginimą, mažinti atlyginimų skirtumą ir taip pat sudaryti kuo geresnes sąlygas vyrų tėvystės atostogoms. Juk kuo atotrūkis tarp lyčių bus mažesnis, tuo visuomenė labiau klestės, moterų veidus puoš šypsenos, o ne nuovargio žymės.