Darius Razmislevičius. Lietuvos statistika – vargstančių perpus mažiau nei buvo pernai?

Senų, ligotų, vienišų, neįgalių ar šiaip mažiau likimo pateptų nelinkę lepinti ir tie, kuriems lyg ir priderėtų. Savivalda neišlaidauja – vos 3 procentai nuo biudžeto (arba 100 mln. per visą Lietuvą) atriekiama kasmet socialinėms reikmėms. Apie mūsų miestelių dilemas dėl išlaidų ir jų prioritetus jau rašiau. Bet šiandien negaliu tylėti dėl kitko. Kaip nesidžiaugsi, kai vargšų Lietuvoj perpus mažiau nei buvo?

O gal jų poreikiai sumenko? Juk vargstančiųjų sąskaita sutaupėme daugiau nei šimtą milijonų iš dviejų šimtų!

Pranešama, kad būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms nepasiturintiems gyventojams buvo skirta 223,3 mln. eurų – atgal į biudžetus sugrįžo 117,5 mln. Puiku – matyt, gyvename geriau.

Tačiau bėda kitur. Nesugalvojame, kur dėt tuos sutaupytus milijonus. Nors, rodos, ministerija išaiškinusi, kad šias lėšas turėtume išleist kitoms mažiau gyvenimo palepintų žmonių reikmėms.

Priminsiu, šioms paslaugoms mes skiriame bendrai šalies mastu vos 100 mln. eurų. Dar tiek turbūt nepamaišytų? Juk vien skambučių dėl smurto šeimoje ar prieš vaikus skaičius išaugo dvigubai. O kur dar ta kraupi savižudybių aritmetika...

Tiesa, negalim peikt visų. Lėšų neperskirstė 14 savivaldybių iš 60. Nepanaudota liko 11,9 mln. eurų. Ir čia pirmauja Kaunas, kur į biudžetą grįžo 4,3 mln. eurų (52,5 proc.). Panevėžy neprireikė 2 mln. eurų (37,5 proc.), Alytaus rajone – 0,5 mln. eurų (31,9 proc.).

Ką galima nuveikt su šia suma? LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, šiuos pinigus galima skirti socialinę riziką patiriančių žmonių reabilitacijai ir integracijai; pagalbai vaikams, neįgaliesiems ir senyviems žmonėms; vienkartinėms, tikslinėms, sąlyginėms ar periodinėms pašalpoms, kurias savivaldybės skiria savo nuožiūra; smurto, savižudybių, priklausomybių ir prekybos žmonėmis prevencijai; taip pat neįgaliųjų integracijai, bendruomeninių ir nevyriausybinių organizacijų plėtrai, užimtumo didinimui, socialiniams būstams, socialinėms paslaugoms, socialinių darbuotojų darbo sąlygų gerinimui ar atlyginimų didinimui tiek socialiniams darbuotojams, tiek socialinių išmokų specialistams.

Bet žvilgtelkim, ką darė tie, kurie išleido visą sumą. Iš sutaupytų lėšų vienos savivaldybės kėlė atlyginimus socialiniams darbuotojams, kitos didino paslaugų skaičių neįgaliems ir senyviems žmonėms, trečios – vaikams šeimose ir bendruomenėse.

Pasižiūrėkime, kam vis dėlto daugiausiai išlaidauta: daugiau nei trečdalis tų milijonų tradiciškai keliavo „infrastruktūrai gerinti“ (35,6 proc.). Taip, socialinių paslaugų, bet vis tiek infrastruktūrai. Kaip gi be jos. Juk esam taip įpratę – jei reikia „įsisavinti“ lėšas, efektyvesnio būdo nei „infrastruktūra“ juk nėra. Deja.

O kam gi skyrėme mažiausiai? Smurto, savižudybių, priklausomybių, prekybos žmonėmis prevencijai... Vos 0,7 proc. iš sutaupytų 117,5 mln. eurų. Ir vėl statybininkai laimi. Ir vėl mes būsim lyderiai Europoje lentelėse, kur norisi visai nebūt...