Darius Razmislevičius. Siekiame gerovės valstybės, bet suklupome už aukštų maisto kainų: kaip rasti išeitį?

Kelią į išsvajotąją gerovės valstybės šalį lietuviams labiausiai apsunkina didžiulis atotrūkis tarp aukštų kainų ir toli gražu ne tokių didelių atlyginimų. Nors kartais valdžios institucijos selektyviai atrinktais statistiniais duomenimis bando tapyti šviesesnį Lietuvos ekonomikos paveikslą, nemaža dalis gyventojų puikiai mato, kad jų pajamų augimas niekaip negali suspėti paskui devynmyliais žingsniais lekiančias kainas – ypač maisto ir paslaugų.

Visai neseniai aukšti šalies politikai pasidžiaugė, kad per pastaruosius metus kainos Lietuvoje augo lėčiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių, tačiau pamiršo paminėti tokią „smulkmeną“, kad per trejus metus jos vidutiniškai išaugo daugiau nei 50 proc. O tuo tarpu tokios kasdienio vartojimo prekės, kaip kiaušiniai, duona, pienas, brango dar labiau – daugiau nei dvigubai. Ir, kaip teigia ekonomistai, mes patenkame į daugiausia maistui išleidžiančių Europos šalių dvyliktuką. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vien nuo 2021 m. vasario maistas mūsų šalyje pabrango 48,8 proc. Per šį laiką duona ir grūdų produktai pabrango net 53,3 proc., mėsa – 42 proc., žuvis – 33,3 proc., pienas, sūris, kiaušiniai – 55,6 proc., aliejai – 36,6 proc., vaisiai – 28,1 proc., daržovės – net 68,8 proc. Lietuva pagal maistui išleidžiamų pinigų kiekį stovi beveik vienoje gretoje su Vokietija ir Olandija, tačiau darbuotojų algomis, be abejo, gerokai nusileidžia šioms ekonomikos galiūnėms. Todėl nenuostabu, kad socialiniai tinklai pilni vaizdelių su kainų palyginimais Lietuvoje ir Vokietijoje ar kitose aukšto pragyvenimo šalyse, kur tos pačios prekės [kaina – „Delfi“] gali skirtis kartais. Net Lietuvos gamintojų produkcijos galima rasti Lenkijoje, Vokietijoje ar Anglijoje pigiau nei mūsų šalies parduotuvių lentynose.

Kodėl taip yra? Yra ekspertų, kurie dėl maisto kainų augimo kaltina sparčiai didėjančius atlyginimus. Suprask, kuo daugiau pinigų išmetama į rinką, tuo labiau kyla kainos, nes žmonių perkamoji galia yra didesnė. Kiti kaltina brangstančias žaliavas arba beda pirštu į konkurencijos trūkumą. Bet tokie argumentai tik kelia pasipiktinimą, nes yra ištraukti iš konteksto ir neskaniai kvepia elementaria demagogija. Pirmiausia, kainos auga greičiau ir anksčiau, nei kyla darbuotojų pajamos. Antra, kainos turėtų didėti tik tuo atveju, jeigu rinkoje būtų pinigų perteklius ir prekių trūkumas. Tačiau prekių deficito mūsų atviroje rinkoje tikrai nėra. Negana to, maisto kainos galutiniam vartotojui kilo sparčiau nei maisto produktų gamintojų ir maisto importuotojų kainos. Be to, pradėjus mažėti energetinių žaliavų bei žemės ūkio produktų supirkimo kainoms, maisto produktų kainos galutiniam vartotojui Lietuvoje ir toliau kilo.

Atrodo, kad Lietuvoje neveikia ir paprasta ekonominė logika, kuri teigia, kad mažėjant paklausai, turėtų mažėti ir kainos. Pastaruoju metu mažmeninė prekyba maisto produktais yra sumažėjusi, tačiau tai beveik niekaip neatsispindi maisto produktų kainininke. Apie konkurencijos trūkumą išvis juokinga kalbėti, nes kiekviename net ir mažame miestelyje yra po keletą skirtingiems tinklams priklausančių parduotuvių. Vadinasi, ekspertų paaiškinimai ne tik neįtikina, bet ir klaidina. Nes tikrosios priežastys didžiąja dalimi tūno ne objektyviose ekonominėse aplinkybėse, o valdžios institucijų neveiklume. Ir tai tęsiasi jau metų metus: problemas mato visi, tačiau jas neigia, o jei ir pripažįsta, realių žingsnių joms spręsti nesiima. Padėtis privalo pasikeisti, nes priešingu atveju, tai virs rimtomis socialinėmis problemomis, kurios iš vidaus silpnins mūsų valstybę.

Ką privalo padaryti valstybės politikai ir institucijos, kad įsisenėjusios problemos sprendimas pajudėtų iš mirties taško?

Tam būtina įgyvendinti šiuos uždavinius:

1. Skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, nes tai yra geriausias būdas ne tik gyventojų pajamoms auginti, bet ir kartelinių didžiųjų rinkos žaidėjų susitarimų galimybei mažinti.

2. Remti trumpąsias maisto grandines: skatinti vietinių ūkininkų kooperatyvų, kurie patys perdirbtų ir parduotų savo produkciją, steigimąsi – tai taip pat gali padėti sumažinti kainas. Tokios iniciatyvos, kaip trumpųjų maisto grandinių skatinimas, pasiteisino Airijoje, todėl gali būti pritaikytos ir Lietuvoje.

3. Mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) maistui. Kaip ir absoliučioje daugumoje Europos šalių, maisto produktams turėtų galioti lengvatinis 9 proc. PVM tarifas (ES vidurkis – 12,5 proc., Lietuvoje – 21 proc.). Priežiūros institucijos turi užtikrinti, kad vartotojai gautų iš to naudą. Taip pat reikia skatinti mūsų smulkiuosius gamintojus bei augintojus, suteikiant lengvatinį 0 proc. PVM tarifą ekologiškiems ir pagal nacionalinę žemės ūkio bei maisto kokybės sistemą pagamintiems produktams. Taip bus padidintas konkurencingumas importuotai produkcijai. Šios priemonės gali efektyviai sumažinti skirtumą tarp gamintojų kainų ir vartotojų kainų.

4. Skatinti efektyvų energijos naudojimą. Nors energijos kainos mažėja, reikia skatinti tolesnį energetinių išteklių taupymą ir efektyvų naudojimą gamyboje, kad sumažėtų gamybos sąnaudos ir tai atsispindėtų galutinėse kainose.

5. Skatinti kainų skaidrumą. Valstybė gali skatinti didesnį kainų skaidrumą, kad vartotojai galėtų lengviau palyginti kainas ir pasirinkti pigesnius produktus. Tai gali būti pasiekta, įvedant privalomą kainų ženklinimą ir informacijos apie kainų pokyčius teikimą.

6. Didinti vartotojų sąmoningumą: Vartotojai turi būti informuoti apie kainų skirtumus tarp skirtingų prekybos tinklų ir produktų. Tokios informacijos teikimas gali padėti vartotojams priimti labiau pagrįstus sprendimus ir taip skatinti kainų mažėjimą.

Aukštos maisto kainos Lietuvoje yra sudėtinga problema, reikalaujanti kompleksinių sprendimų. Valstybės, verslo ir vartotojų bendradarbiavimas gali padėti sukurti sąlygas kainų mažėjimui ir didesniam ekonominiam stabilumui. Tačiau tam pasiekti reikia šalies politikų ryžto ir atkaklumo.