Dramatiškai smukęs „Drąsos kelio“ partijos populiarumas rodo, kad revoliucija, kodiniu pavadinimu „apginkime mergaitę“, baigėsi, o žmonės patraukė dirbti savų darbų ir pagaliau labiausiai tiki tais, kurie nuosekliai vykdo rinkiminius pažadus, o su žmonėmis kuria ne emocijomis ir manipuliavimu grįstus santykius bei socialinį dialogą.
Visuomenės nuomonės tyrimai nedviprasmiškai parodė: jei rinkimai į Seimą vyktų dabar, partija „Drąsos kelias“ neperžengtų 5 proc. rinkėjų palankumo ribos. Pasitikinčių šiuo politiniu dariniu procentas sparčiai mažėja. Buvau viena pirmųjų žurnalisčių, po Kauno žudynių viešai išdėsčiusi nuomonę, nesutampančią su tuometinės daugumos opinija. Kad „Pedofilijos skandalas tapo žmogaus teisių trypimo orgija“ (toks ir straipsnio pavadinimas), man nekėlė abejonių. Tačiau į klausimą, kodėl homo sapiens kartais tampa nemąstančia minia, pakeliui trypiančia moralę ir teisę, tada atsakyti negalėjau.
Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, net ir painioje, daugeliui iki šiol ne visai aiškioje pedofilijos skandalo istorijoje galima įžvelgti tam tikrus, sociologų seniai apibrėžtus, visuomenės gyvenimo dėsningumus.
„Esė apie laisvės politiką“ Ralf Dahrendorf rašė, kad visos revoliucijos tėra melancholiški istorijos momentai, trumpi vilties švystelėjimai. Kai konflikto energija kaupiasi, žmonių nepasitenkinimas didėja, sprogimas gali įvykti įmetus net nedidelę kibirkštį. Greit susijaudinantiems žmonėms atsiveria neribotų galimybių iliuzija, apima pakili nuotaika ir tikėjimas, kad pagaliau bus panaikintos buvusios santvarkos ar buvusios valdžios negerovės. Bet medaus mėnuo trunka neilgai ir žmones pasiveja normalumas. Juk neįmanoma kasdien eiti į demonstracijas ar kasdien ramstyti Garliavos patvorį, net jei ten skamba drąsinantys šūkiai, maldos, vyksta improvizuoti „poezijos pavasariai“ ir gyvos muzikos koncertai.
O paskui... Saujelė žmonių džiaugiasi pasiekusi valdžios ar/ir pinigų, o absoliučiai daugumai tenka grįžti namo ir daryti tai, ką darė iki tol ir ką geriausiai sugeba. Žinoma, jei džiaugdamiesi trumpučiu medaus mėnesiu, leidusiu patikėti savo visagalybe ir reikšmingumu, nepamiršo puoselėti to, ką jau buvo susikūrę: darbo vietų, verslo, tam tikro statuso visuomenėje. Vis dėlto dažniausiai po revoliucijų, anot sociologo, trumpi vilties švystelėjimai nuskęsta skurde ir nusivylime, medaus mėnuo baigiasi. Daugybė vyrų ir moterų lieka prie suskilusios geldos, keikdami save dėl patiklumo, bergždžių protestų ir prarastų iliuzijų. Tai būdinga ne tik revoliucijoms, bet ir mažesniems politiniams perversmams, nepaklusnumo akcijoms, tai yra bandymams per maksimaliai trumpą laiką pakeisti valdžią ar santvarką.
Ar daug pedofilijos skandalo istorijoje dalyvavusių ir nuoširdžiai tikėjusių mergaitės gelbėjimo būtinumu žmonių šiandien mąsto taip pat? Jei, anot portalo DELFI užsakymu bendrovės „Sprinter tyrimai“ atliktos apklausos, dar sausį už „Drąsos kelią“ būtų balsavę 2,3 proc. žmonių, o vasario mėnesį šis rodiklis tesiekia 1,6 proc., apie kokį visuomenės pasitikėjimą buvusiais vedliais į šviesų rytojų galima kalbėti? Priminsime, kad šis politinis darinys prieš kelis mėnesius į Seimą pateko, surinkęs apie 8 proc. balsų. Beje, greitą mirtį šiam dariniui prognozavo ir vienas pirmųjų ginti mergaitę suskubusių politikų – konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis, netrukus po rinkimų viešai pareiškęs, kad „margas šios partijos krepšelis greit subyrės“.
Beje, Karlo Marxo teoriją studentams iki rinkimų dėstęs „Drąsos kelio“ narys, profesorius Povilas Gylys neturėtų nesutikti su to paties K. Marxo nuomone, kad revoliucijose dalyvaujantys kareiviai (šiuo atveju – minios) – tėra marionetės, valdomos nematomų visuomenės jėgų. Beje, norint valdyti protingą būtybę, nebūtina ją veikti fiziškai, nes žmogus tam išrado kalbą. Garsus amerikiečių lingvistas ir filosofas profesorius Noamas Chomsky sako, kad visuomenę kontroliuoti galima nukreipiant jos dėmesį į mažareikšmius įvykius. „Nukreipkite piliečių dėmesį nuo realių socialinių problemų ir laikykite juos mažareikšmių problemų nelaisvėje, kad būtų nuolat užimti ir neturėtų laiko mąstyti“, – vieną manipuliacijos metodų įvardija N. Chomsky.
Manipuliuoti galima ir sukuriant problemą bei pasiūlant jos sprendimo būdą. Galima panaudoti emocinį veiksnį į pasąmonę įdiegti „svetimus“ norus, baimes, būgštavimus ar kitiems (tik ne jums) reikalingus elgesio modelius. „Drąsos kelias“ išsivystė tarsi pagal N. Chomsky scenarijų. Pirmiausia iki valstybinio masto išpūsta „pedofilijos problema“ ir, žmonių emocijoms įkaitus iki kritinio lygio, pasiūlytas sprendimas – mitinguoti, imti valdžią, taip sukuriant iliuziją, kad žmonės viską gali ir dalyvauja reikšmingame valstybės (santvarkos, valdžių?) reformavimo etape.
Kas buvo „violetinės revoliucijos“ slaptieji dirigentai? Pirmiausia pamėginkime, remdamiesi visuomenės mokslo žiniomis, atsakyti, ar galėjo kelerius metus visuomenės dėmesį prikaustęs reiškinys išsivystyti be pakankamai kvalifikuotų, psichologiją, visuomenės gyvenimo ir perversmų dėsningumus išmanančių specialistų pagalbos? Ar tai būtų įkandamas riešutas moteriai, visą gyvenimą dirbusiai teisėja? Tenesupyksta N. Venckienė, bet nei jos retorika, nei oratoriniai sugebėjimai „netempia“ iki lygio žmogaus, galinčio tapti masių vedliu. Regis, dabartinė Seimo narė geriausiai dirbo teisėjos darbą ir vadovavo (ar talkino) savo teisybę gynusiam broliui.
K.Marxas klydo, teigdamas, kad sprogimai įvyksta tada, kai didelės visuomenės dalies gyvenimo sąlygos tampa nepakeliamai sunkios. Amartya Senas knygoje „Skurdas ir badmečiai“ atskleidė stulbinamą dėsningumą: net badmečių metu, nors parduotuvėse būna (kad ir labai brangaus) maisto, žmonės masiškai žūsta dėl išsekimo, bet nepažeidžia socialinių barjerų, tai yra neplėšia parduotuvių, turtingesniųjų, nesielgia destruktyviai. Net kai poreikiai tampa nepaprastai stiprūs, dauguma žmonių nepažeidžia normų, kad išgyventų, ir kenčia didžiulį nepriteklių.
O jeigu žmonėms parodytume trapią mergaitę – nekaltą ir paniekintą, kurios (kaip ir tų vargšų gyvenimu nusivylusių žmonių) neva niekas negina? Žmonės suklus. Kas negina? Kodėl negina? Valdžia, teisėsauga? Dažnas situaciją pasimatuos sau (juk ne visi teismuose laimi bylas ir ne visi savo gyvenimo ar verslo sąlygas gali laikyti idealiomis) ir, susitapatinęs su kenčiančiu vaiku, eis ręsti barikadų.
Pamąstykime, kodėl visos šios epopėjos metu pedofilų (jiems priskiriamų asmenų ar visuomenės grupių) skaičius tik augo? Iš pradžių buvo tik Andrius Ūsas ir Kauno teisėjas Jonas Furmanavičius. Na, dar paslaptingas Aidas, kurį „violetinių“ šalininkai iš pradžių paskelbė esant saugumo darbuotoju. Atkreipkite dėmesį: „pedofilų“ trijulė tarsi simboliškai atstovavo kelias valdžias: A. Ūsas – politikus, J. Furmanavičius – teisėjų gildiją, Aidas – tuos, kurie „visus seka, viską mato ir viską gali“.
Pedofilų ratas vėliau stebuklingai plėtėsi: pedofilams buvo priskirti vienos stovyklos teisumu abejoję žurnalistai (ir šių eilučių autorė), paskui – policija, prokuratūra, valstybės saugumo struktūros, dalis medikų (psichiatrų ir psichoterapeutų – ir vėl aliuzija į sovietmetį, kai pastarosios profesijos atstovai išties dalyvaudavo žmogaus teisių ribojimo procese). O galiausiai išgirdome, kad „aplink pilna pedofilų“, ir „pedofilai valdo valstybę“. Štai jums ir pretekstas revoliucijai...
O kas buvo ne pedofilai? Tie, kurie suskubo, nelaukdami teismų sprendimo, stoti į simbolinės mergaitės gynėjų pusę: tai buvo ir Prezidentė, ir ne vienas žinomas konservatorių veikėjas. Įdomu tai, kad pirmasis ginti, kaip manyta, pedofilų skriaudžiamos mergaitės stojo konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis.
Sutapimas: pedofilijos skandalas kilo tuo metu, kai valstybei vadovavo konservatoriai, o mokesčių reforma ir diržų veržimo politika, ekonominė krizė daugeliui Lietuvos gyventojų buvo sukėlusios neviltį. O čia ir dar vienas sutapimas: skandalas padėjo nukreipti dėmesį nuo nepopuliarių valdžios sprendimų.
Negaliu teigti, kad „violetinės revoliucijos“ iniciatoriai buvo dešinieji (juk šalį suskaldęs, į dvi Lietuvas anuomet padalinęs, teisingumu ir valdančiomis institucijomis suabejoti privertęs skandalas naudingas ir išorės jėgoms). Bet vandenį ant šio skandalo malūno pylė ne vienas tuometinių valdančiųjų atstovas.
O kur dabar konservatoriai reitingų požiūriu? Ne itin laimingi, kad dalį jų rinkėjų balsų kadaise nuviliojo „Drąsos kelias“, šiandien konservatoriai dar labiau išbarstė populiarumą. Remiantis tos pačios DELFI atliktos apklausos duomenimis, šiandien už konservatorius balsuotų šiek tiek daugiau nei 7 proc. rinkėjų.
O kaip dėl pedofilų: buvo ar nebuvo, prievartavo ar ne Garliavos mergaitę? Nesiryžčiau teigti nei taip, nei ne. Tačiau jei ir egzistavo „galingas, visą valstybę savo čiuptuvais apraizgęs“ (kaip mėgo teigti „violetinės revoliucijos“ šalininkai) pedofilų klanas, tai buvo... patys bukiausi pedofilai ne tik šalies, bet gal ir pasaulio istorijoje.
Teatleidžia man skaitytojai, kad drįstu remtis empirine patirtimi, paremta ne vienu interviu su pedofilijos ir prekybos žmonėmis aukomis bei kriminalistais ekspertais, kai kurių bylų ir apklausų duomenų bei spaudos publikacijų analize. Dirbdama „Akistatos“, „Lietuvos žinių“ laikraščiuose, rašydama žurnalui „Veidas“ aprašiau ne vieną pedofilijos bei prekybos žmonėmis istoriją, domėjausi minėtų nusikaltėlių metodais, psichologija, vaikų apklausų duomenimis. Organizuotose nusikalstamose grupėse dalyvaujantys asmenys (vaikų išnaudotojai ir prekiautojai žmonėmis) aukų dažniausiai ieško asocialiose ar labai neturtingose šeimose, vaikų globos namuose. Numatę potencialią auką, jie kurį laiką ją stebi, stebi jos aplinką, domisi, ar auka neturi įtakingų, taigi pavojų galinčių kelti giminaičių.
Tipiški pedofilai mėgina įsidarbinti auklėtojais vaikų namuose, pasitaiko jų tarp mokytojų, trenerių, dvasininkų, žodžiu, tarp tų, kuriems būdingas glaudus kontaktas su jaunąja karta.
Aukų ieškoma ir socialiniuose tinkluose. Pastarąjį teiginį patvirtina ir internetinio žurnalo apie neuroantropologiją (neuroanthropology.net) publikacija „Inside the mind of pedophile“, kurios autoriai Michael Cochran ir Meghan Cole. FTB agentas Kenetas Laningas (Kenneth V. Lanning) įvardijo kelis vaikų viliojimo etapus: dauguma pedofilų numato galimą auką, surenka apie ją kuo daugiau informacijos. Kai pedofilai sužino, ko labiausiai trūksta jų aukoms, stengiasi užpildyti spragą: nemylimiems pasiūlo meilę, vargšus paperka dovanomis, pasiilgusiems dėmesio suteikia jo. Todėl dažniausiai į pedofilų tinklus patenka vaikų globos namų auklėtiniai ir augantys asocialiose, nepasiturinčiose šeimose.
Prisiminkime: neseniai mums pedofilijos versijos šalininkai teigė apie labai galingą ir įtakingą pedofilų klaną, netgi diriguojantį ar dirigavusį visai valstybei, o taip pat ir policijai, prokuratūrai, teismams. Šis galingas klanas, jei jis tikrai egzistuoja – pretendentas į bukiausių pasaulio nusikaltėlių sąrašą. Pasirinkti auka mergaitę, kurios tėvas – įtakingos ir turtingos Kauno giminės atstovas, artimos giminystės ryšiais saistomas su žinoma Kauno teisėja ir žinomu advokatu, o praeityje – policijos operatyvininku? Pasirinkti auka mergaitę, kurios teta vaikšto tais pačiais teismo koridoriais, kaip ir patys (tariami) pedofilai?
Juk su Neringa Venckiene drauge dirbo ne tik mergaitės prievartavimu violetinių apkaltintas jau velionis teisėjas Jonas Furmanavičius, bet pas įtėvį į darbą užsukdavo irgi nužudytas Vaidas Milinis, buvusio teismo pirmininko, taip pat kažkodėl patekusio po „violetinių“ didinamuoju stiklu, įsūnis. O Andrius Ūsas buvo neva geras J. Furmanavičiaus draugas ir politikas. Tai gal tas „galingas pedofilų klanas“ – ne toks ir galingas? Gal tai tik pačių žiopliausių teisininkų ir politikų būrelis (apkaltintų priklausymu galingam klanui), neva sugebėjęs labai negražiai daryti Laimutės Stankūnaitės mergaitei, bet nesugebėjęs iš tos pačios Laimutės išklausti, kas tokie yra mergaitės tėvas, mergaitės teta bei tetos vyras. Arba tai sužinoti kitais jiems prieinamais būdais.