Kalbant apie savivaldos įgalinimą, svarbu akcentuoti didesnę jos autonomiją, nes vietos savivalda yra esminis demokratijos elementas, leidžiantis piliečiams tiesiogiai dalyvauti sprendimų priėmime.
Didesnė savivaldybių autonomija padėtų stiprinti demokratines vertybes, užtikrinti piliečių įsitraukimą ir geriau atliepti jų poreikius.
Norint žvejoti reikia turėti tinkamas priemones, todėl būtina stiprinti savivaldos finansinį savarankiškumą.
Savivaldybėms turėtų būti suteikta daugiau galimybių savarankiškai planuoti ir valdyti savo biudžetus. Tai apimtų lankstesnę vietos mokesčių politiką, efektyvų turto valdymą ir nuosavų pajamų didinimą.
Taip pat svarbu užtikrinti savivaldybių GPM pajamų autonomiją kompensuojant netektis, atsirandančias dėl centrinės valdžios sprendimų. Savivaldybėms reikėtų suteikti daugiau galimybių skolintis ne tik ES lėšomis remiamiems, bet ir kitiems investiciniams projektams. Perėjimas prie žaliosios ekonomikos turėtų būti subalansuotas ir netapti papildoma našta gyventojams.
Reikia skirti didesnį dėmesį decentralizacijai, plečiant savivaldybių atsakomybes ir kompetencijas, suteikiant joms daugiau įgaliojimų įvairiose srityse – nuo švietimo ir sveikatos priežiūros iki infrastruktūros ir socialinės apsaugos. Nenormalu, kai savivalda, atsakinga už savo švietimo tinklą, negali savarankiškai priimti sprendimo dėl gimnazijos išlaikymo vien dėl to, kad klasėje trūksta vieno mokinio, ir dėl šios priežasties nebegali formuoti gimnazijos klasės.
Savivaldos stiprinimas taip pat turėtų apimti didesnį vietos bendruomenių įgalinimą – skatinant jų iniciatyvas, finansuojant bendruomeninius projektus ir, svarbiausia, įtraukiant gyventojus į sprendimų priėmimą.
Siekiant užtikrinti gyventojų dalyvavimą, būtina skatinti tiesioginį dialogą tarp valdžios ir piliečių, pavyzdžiui, taikant dalyvaujamojo biudžeto modelį arba rengiant reguliarius viešus svarstymus.
Nors nemaža dalis savivaldybių pastaraisiais metais pradėjo įgyvendinti dalyvaujamojo biudžeto iniciatyvas, jos dažniau tapo projektų konkurencijos dėl finansavimo priemonėmis, o ne erdvėmis gyventojų diskusijoms su viešuoju sektoriumi.
Galiausiai, kalbant apie regioninės politikos stiprinimą, susidaro įspūdis, kad kuo daugiau diskutuojama apie regionų stiprinimo svarbą, tuo silpnesni jie tampa.
Nors visi pripažįsta, kad didesnė savivaldybių galia leistų efektyviau vykdyti regioninę politiką sprendžiant socialinius, ekonominius ir infrastruktūros iššūkius bei mažinant regioninę atskirtį, realybėje Regionų plėtros tarybos netapo tikromis regioninės politikos formuotojomis – jos dažniau veikia kaip lėšų perskirstytojos pagal ministerijų nustatytus kriterijus savo projektams įgyvendinti.
Tai turi keistis iš esmės.