Dominykas Vanhara. Operacija „Gelbstint eilinį Baltcap“, arba ką daryti su Nacionaliniu stadionu?

Paskutiniu metu kiek primirštas klausimas dėl vadinamojo „Nacionalinio stadiono“ statybos vėl tapo aktualiu. Tai nulėmė dvi aplinkybės: visų pirma, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, iš esmės, valdančiųjų TS-LKD ir Laisvės partijos balsais, vėl pritarė Nacionalinio stadiono indeksacijai; visų antra – nes žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Nacionalinį stadioną statanti „Baltcap“ dukterinė bendrovė yra skolinga Nacionalinio stadiono rangovui jau apie 11 mln. eurų. Iš esmės tai reiškia, kad „Baltcap“ nebėra pajėgus įvykdyti koncesijos sutarties dėl Nacionalinio stadiono (daugiafunkcinio centro) pastatymo ir jo operavimo.

Atrodo, lyg ir turėtų būti paprasta: Vilniaus miesto savivaldybė, gindama vilniečių interesus, turėtų kreiptis į teismą dėl šios sutarties nutraukimo dėl koncesininko („Baltcap“ dukterinės bendrovės) kaltės, dėl sutartinių baudų priteisimo ir nuostolių atlyginimo. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė elgiasi iš esmės priešingai: deda maksimalias pastangas, kad mokesčių pinigais būtų „indeksuota“ koncesijos sutarties kaina, ją padidinant beveik 40 mln. eurų. Koks sutapimas – maždaug tokią pačią sumą įtariamas pasisavinęs bei kazino pralošęs buvęs „Baltcap“ partneris Šarūnas Stepukonis.

Nors jokio teisinio pagrindo „indeksuoti“ stadiono statybos kainos nėra, tačiau Vilniaus meras kartu su Vilniaus administracijos direktoriumi (abu iš TS-LKD partijos) deda maksimalias pastangas, kad toks nesamas pagrindas „Baltcap“ pridėti apytikriai 40 mln. mokesčių mokėtojų pinigų būtų rastas. Iš pradžių buvo bandyta „žaisti“ tariamos force majeure korta, neva dėl karo Ukrainoje. Šiam pagrindui nepasiteisinus, Vilniaus miesto savivaldybė, pasisamdžiusi labai brangią advokatų kontorą, pradėjo intensyviai „ieškoti“ savo pačios kaltės, kuri tariamai leistų „indeksuoti“ koncesijos sutarties kainą minėtais beveik 40 mln. eurų. Taigi, jau vien tai, kad Vilniaus vadovai „mėtosi“ tarp argumentų dėl būtinybės didinti Nacionalinio stadiono kainą, aiškiai liudija, kad jokio rimto pagrindo tokiai „indeksacijai“ nėra.

Taigi, sudėkime 2+2, t. y. kad dabartinis koncesininkas „Baltcap“ yra tariamai praradęs apie 40 mln. eurų, Nacionalinio stadiono koncesijos sutartį siūloma „indeksuoti“ tais pačiais beveik 40 mln. eurų, o Vilniaus miesto savivaldybė verčiasi per galvą, kaip tą „indeksaciją“ mokesčių mokėtojų pinigais įgyvendinti, ir gausime operaciją „Gelbstint eilinį Baltcap“. Įdomu, ar toks Vilniaus valdžios „pasišventimas“ mokesčių mokėtojų pinigais nepagrįstai gelbėti „Baltcap“ nėra susijęs su tuo, kad TS-LKD partijos pirmininko šeimos verslas yra gana glaudžiai susijęs su minėta bendrove? Konkrečiai – būtent „Baltcap“ finansavo privačios „Karalienės Mortos“ mokyklos pastatymą Vilniaus rajone Kalnėnuose.

Paminėtina, kad šių eilučių autorius dar 2021 metais, kai buvo rengiamasi pasirašyti minėtą stadiono koncesijos sutartį, detaliai išanalizavo tiek pačią sutartį, tiek ir jos priedus (iš viso – maždaug 200 lapų apimties) bei kartu su Nacionalinio susivienijimo partija parengė ir visuomenei susipažinti pateikė teisines išvadas dėl šios sutarties ydingumo. Šios išvados yra viešai prieinamos ir šiuo metu. Būtent šiose išvadose aiškiai nurodžiau, kad vadinamojo Nacionalinio stadiono kaina jokiu būdu nėra galutinė. Kai tuo metu Vilniaus meras Remigijus Šimašius bei samdyti viešųjų ryšių specialistai visur įrodinėjo, kad kaina yra vos ne ant akmens iškalta. Tiesa, dabar šie įrašai, buvę socialiniuose tinkluose, jau yra apdairiai paslėpti nuo visuomenės akių. Taigi, šių eilučių autorius yra ne tik detaliai įsigilinęs į Nacionalinio stadiono koncesijos sutartį, bet ir iš anksto, dar prieš šią sutartį pasirašant, teisingai prognozavo, kad kaina beveik garantuotai augs.

Kas dar ypač krito į akis, vertinant ir analizuojant minimą koncesijos sutartį? Ogi tai, kad visos esminės sutarties sąlygos buvo iš esmės paslėptos taip, kad jų niekas nerastų. Teisėje yra žinoma vadinamoji „geroji sutarčių rengimo praktika“, kuri reiškia, kad rengiant sutartis, ypač – tokias, kurios yra labai sudėtingos ir itin didelės apimties, esminės sutarties sąlygos yra surašomos ir paryškintai išskiriamos pačioje sutarties pradžioje. Pavyzdžiui, jei stadiono koncesijos sutartyje būtų laikomasi gerosios sutarčių rengimo praktikos, bet kuris visuomenės atstovas, vos atsivertęs šią sutartį, iš karto galėtų susipažinti su tokiomis esminėmis sąlygomis: kiek kainuos vien stadiono statyba; kiek kainuos viso daugiafunkcinio centro statyba; kokia visa sutarties kaina; kiek metinių palūkanų mokės mokesčių mokėtojai koncesininkui už pastatytą visą daugiafunkcinį centrą? Deja, aptariamoje koncesijos sutartyje nieko panašaus nebuvo. Norint sužinoti, kiek kainuos viso daugiafunkcinio centro statyba, šią nuostata buvo galima aptikti net ne pačioje sutartyje, bet viename iš daugelio sutarties priedų. Tik ten.

Dar įdomiau buvo su palūkanomis, mokėtinomis koncesininkui už jo pastatytą Daugiafunkcinį centrą. Atrodytų, tai yra viena iš esminių sutarties nuostatų, kuri visuomenei bei mokesčių mokėtojams turėtų būti svarbi dėl to, kad mokesčių mokėtojams yra svarbu žinoti ne tik, kiek kainuos paties objekto statyba, bet ir kokias palūkanas mokesčių mokėtojai turės mokėti koncesininkui – „Baltcap“ dukterinei bendrovei – už tai, kad ji minėtą objektą pastatys. Tokios nuostatos nei pačioje sutartyje, nei jos prieduose nebuvo, o norint sužinoti šią palūkanų normą, teko susirasti vieną iš sutarties priedų ir, pagal jame pateiktą mokėtinų sumų grafiką, atlikus matematinius veiksmus, išsiskaičiuoti palūkanų dydį. Ir šis palūkanų dydis buvo pakankamai stulbinantis – realiai mokesčių mokėtojai koncesininkui mokėtų tokio dydžio palūkanas, kokias geresni bankų klientai bankuose gaudavo už vartojimo paskolas, kurios, kaip žinoma, yra pačios brangiausios. Kai tuo metu tiek valstybė, tiek ir Vilniaus miesto savivaldybė rinkoje galėdavo pasiskolinti už artimas nuliui palūkanas. Todėl nestebina, kad tokią nuostatą koncesijos sutarties rengėjai pasistengė paslėpti nuo visuomenės akių bei jos nerodyti.

Taigi, ką daryti, kai Vilniaus miesto esami ir buvę valdantieji – Laisvės partija bei TS-LKD – ne tik kad visuomenės interesams neatstovauja, bet priešingai – rengiasi už mokesčių mokėtojų pinigus neteisėtai ir nepagrįstai gelbėti glaudžiai su TS-LKD pirmininko šeimos verslu susijusį „Baltcap“? Ar visuomenė jau yra pasmerkta finansuoti šias „indeksacijas“? Tuo labiau, kad jau vis atviriau užsimenama ir apie tai, kad ši norima „indeksacija“ dar toli gražu nebus paskutinė.

Išeitis yra. Kreiptis į teismą dėl koncesijos sutarties nutraukimo gali prokuratūra, ginanti viešąjį interesą. Partija Nacionalinis susivienijimas jau du kartus dėl to kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, vieną kartą – dar prieš šią sutartį pasirašant, antrą – kai koncesininkas pareikalavo „indeksacijos“. Veltui, prokuratūrai neįdomu ir ginti viešojo intereso ji šiuo atveju nesiruošia. Antras variantas – kreiptis į teismą dėl šios koncesijos sutarties nutraukimo gali tik koncesijos sutarties šalis. Taip yra dėl teisinio vadinamojo „sutarties uždarumo“ principo, pagal kurį sutartis teises ir pareigas sukelia tik sutarties šalims. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė (bent jau dabartinės kadencijos), akivaizdu, nesikreips, o priešingai – darys viską, kad mokesčių mokėtojų pinigais būtų gelbėjamas „Baltcap“.

Tačiau visoje šioje mozaikoje iki šiol buvo pražiūrėta viena esminė detalė: kad minėta koncesijos sutartis turi dar ir trečiąją sutarties šalį – Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Kol kas, bent jau iki artėjančių Seimo rinkimų, ją taip pat kontroliuoja TS-LKD partija. Tačiau po artėjančių Seimo rinkimų, labai tikėtina, kad situacija keisis.