Donatas Latkauskas. Sveikatos apsaugos sistema nepasveiks, kol biurokratai tik malšins simptomus

Gyvenantiems Lietuvoje reikia ypač rūpintis sveikatingumu ir ligų prevencija. Ir ne vien dėl to, kad vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje yra trumpiausia Europos Sąjungoje, o mirtingumas nuo prevencinėmis priemonėmis išvengiamų ligų yra itin aukštas. Nors turėtų visiškai pakakti ir šios priežasties, tačiau atsigręžti į sportą ir sveiką mitybą lietuviams dar vertėtų ir dėl... milžiniškų eilių pas gydytojus specialistus. Žmogus, pajutęs kokio nors negalavimo simptomus, skuba skambinti į savo polikliniką, tačiau visas procesas – nuo registracijos pas šeimos gydytoją, patekimo pas reikiamą specialistą (o juk dažniausiai reikia daugiau nei vieno skirtingų sričių specialistų konsultacijų bei daugybės įvairių tyrimų) ir diagnozės nustatymo bei gydymo paskyrimo – gali užtrukti net pusę metų! Per tą laiką kai kurie patiria išgijimo stebuklą, mažiau sėkmingi – atgula amžinojo poilsio, tačiau didžiajai daugumai tenka susitaikyti su progresuojančios ligos pasekmėmis ir dar papildomai išgirsti priekaištingą gydytojo klausimą „O kur jūs buvote anksčiau?“

Ši skaudi, neleidžianti tinkamai sveikata pasirūpinti ir pacientus erzinanti problema egzistuoja jau ne vienus metus, tačiau efektyvių vaistų nuo jos neišrado nei iki šiol buvusieji, nei dabar sveikatos apsaugos ministro kėdę trinantis auditorius. Tiesa, programų, planų, projektų – nors vežimu vežk, tačiau visos šios valdininkų ir politikų „pastangos“ niekaip neguodžia laiko vizitui pas gydytoją negaunančio ligonio, greitosios pagalbos automobilio nesulaukiančio provincijos gyventojo ar uždaromos rajono ligoninės paciento.

Ministerijos specialistai nesuvokia, kodėl metai iš metų vykdomos reformos ir net tolydžio didėjantis finansavimas (į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą surenkama pakankamai daug lėšų) neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų, ir dar atvirkščiai, pacientams teikiamų paslaugų prieinamumas nuolat blogėja.

Situacija negerėja, nes biurokratai ir politikai nemato visumos, nesugeba suvokti problemos esmės ir užsiima kosmetiniais sistemos taisymais, įstaigų sujunginėjimais, smulkiais taktiniais sprendimais, t. y. bando švelninti simptomus, tačiau negydo pačios ligos. Tuo tarpu, net ir ne specialistas plika akimi mato, kad sveikatos apsaugos mechanizmas sunkiai juda dėl dviejų pagrindinių priežasčių: medikų trūkumo ir biurokratizmo pertekliaus.

Ar gali pacientas tikėtis, kad jį greitai priims gydytojas, jeigu jų sparčiai mažėja (ypač provincijoje): dalis išvyksta į užsienį, dalis išeina iš darbo, neatlaikę ne tik milžiniškų krūvių, bet dar ir įvairių patyčių bei mobingo iš administracijos pusės? Ar gali pacientas tikėtis kokybiškos konsultacijos, kai ir taip ribotą vizito laiką gydytojas turi padalyti tarp apžiūros ir krūvos dokumentų pildymo? Kol nebus imtasi spręsti kertinių problemų, tol jokio rezultato net tikėtis neverta. Juolab, kad problemų priežastys yra aiškios: mažesniuose miestuose ir rajonuose gydytojai bijo ribotų galimybių tobulinti savo kvalifikaciją, jaunesni gydytojai susiduria ne tik su finansinio motyvavimo stoka, bet ir su toksiška darbo aplinka, įsikerojusiomis patyčiomis, spaudimu iš vadovybės pusės. Nemažai universitetus baigusių specialistų traukia į užsienį, kur juos vilioja ne tik geresnės uždarbio perspektyvos, bet ir pagarbus požiūris į žmogų. Universitetai taip pat kritikuojami, kad nepakankamai paruošia medicinos specialistų, ypač tų sričių, kuriose trūksta darbuotojų, pavyzdžiui, slaugytojų. Dėl nepakankamo skaičiaus slaugytojų gydytojas yra priverstas dirbti raštininku, kone visą vizito laiką skirti įvairioms formoms pildyti. Jeigu priežastys aiškios, vadinasi, ir sprendimai turėtų būti konkretūs.

Mobingas darbo vietoje turi būti raunamas su šaknimis: griežtas bausmes reikia derinti su švietimu, prevencinėmis priemonėmis. Būtina skatinti universitetus bendradarbiauti su regionų gydymo įstaigomis ir įmonėmis, siekiant atitinkamai reaguoti į darbo rinkos poreikius ir ruošti specialistus, kurie bus pageidaujami regionuose. Finansinės skatinimo priemonės yra būtina, bet ne galutinė sąlyga: atsižvelgiant į individualius poreikius, reikia siūlyti karjeros, mokymosi galimybes ir pan. Trumpai tariant, kada gydytojas supras, kad jis čia, savoje šalyje, yra laukiamas, gerbiamas ir vertinamas, jis ir liks dirbti žmonių labui, o mokymo įstaigos pritrauks dar daugiau norinčiųjų studijuoti. Gydytojas – iš prigimties altruistas, jis renkasi profesiją, kuri reikalauja pasiaukojimo, todėl ir valstybė turi ypač vertinti šiuos ypatingus žmones. Išsprendus gydytojų trūkumo problemą, sumažės ne tik eilės: susidarys tinkamos prielaidos pacientams gauti kokybiškas paslaugas ir laiku atlikti reikiamus tyrimus, o tai, savo ruožtu, padės sumažinti mirtingumą, pailginti gyvenimo trukmę. Nuo efektyviai funkcionuojančio sveikatos apsaugos sektoriaus tiesiogiai priklauso visuomenės gyvenimo kokybė, žmonių darbingumas, šalies ekonominė gerovė, todėl medicinos paslaugų prieinamumas ir gerinimas privalo būti bet kurios valdžios prioritetas.