Dovilė Šakalienė. Genderizmo baubai, arba kaip išmokti skaityti

Žinau, kad turėjau nenustebti, kai tvirtinant pavasario darbų programą Seimas balsavo prieš Stambulo konvencijos įtraukimą. Ir visgi sunku sulaikyti nuostabą, kiek mažai Seimo narių sugeba savarankiškai perskaityti svarbius dokumentus ir pasidaryti savo išvadas.

Keletas radikaliai konservatyvių Seimo narių, tvarkingai gyvenančių viduramžiuose (kur nėščios Seimo narės negali pristatinėti projektų, o vyro viršenybė nekvestionuojama), pagąsdina kolegas socialinės lyties baubu – ir visi iškart atsižegnoja nuo bet kokių diskusijų, bijodami prarasti politinius taškus. Nes apie ką diskusija – niekas žmoniškai ir nežino.

Pasakysiu tiesiai – tingima skaityti, todėl taip lengvai plinta siaubo pasakų stiliaus gąsdinimai. Sugrius tradicinė šeima, ateis galas Lietuvos valstybei ir išvis įvyks gyventojų genocidas – būtent taip, iliustruodamas Holokausto nuotraukomis, pagrindinis kovos su smurtu prieš vaikus ir prieš moteris priešininkas, Laisvos visuomenės institutas, pristato Stambulo konvenciją.

Konvenciją, kurios pilnas pavadinimas yra Europos Tarybos Konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo. Konvenciją, kurios esmė, turinys ir tikslas yra apsaugoti moteris nuo visų smurto formų, kovoti su diskriminacija ir skatinti moterų bei vyrų lygiateisiškumą, prisidėti prie išsamios politikos ir praktinių priemonių parengimo apsaugoti ir pagelbėti smurto aukoms, skatinti teisėsaugos ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą ir teikti šioms visokeriopą pagalbą.

Ir vienintelė priežastis, kaip deklaruoja konvencijos priešininkai, yra vienas mistinis terminas. Gender, lietuviškai išverstas kaip socialinė lytis. Sunku patikėti, kai rimtu veidu politikai aiškina žinantys, kas „slepiasi už socialinės lyties“, perpasakoja gandus apie neva naujos lyties – ar net septynių naujų lyčių – įvedimą. Gal jie galėtų atvirai pasakyti, kokios gi bus tos naujos lytys? Visiems labai įdomu. O kol laukiam atsakymų, galim pažiūrėti, kas parašyta Konvencijoje ar bet kuriame žodyne – juodu ant balto, be slaptų prasmių.

Pasigooglinę savo telefone žodį „gender“ iškart gausite du vertimo variantus: 1. lytis, 2. giminė. Ir paaiškinimas, kad tai daiktavardis, apibūdinantis buvimą vyriškos arba moteriškos lyties, tipiškai vartojamas apibūdinti labiau socialinius bei kultūrinius lyties skirtumus nei biologinius.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ragina užtikrinti, kad valstybės politika atlieptų moterų ir vyrų poreikius, atsižvelgdama į lyčių skirtumus. PSO apibrėžia, kad gender (lytis, giminė) apibūdina socialiai sukonstruotas moterų ir vyrų charakteristikas, tokias kaip normos, vaidmenys ar santykiai tarp lyčių ir tarpusavyje. Remiantis šiais tradiciniais socialiniais konstruktais formuojamas mergaičių ir berniukų elgesys – kaip jie turi bendrauti su ta pačia ar priešinga lytimi namuose, bendruomenėje ir darbe. Kai žmogus „neįsipaišo“ į tradiciškai įprastas vyrams ar moterims elgesio normas, jis ar ji dažnai susiduria su pasmerkimu, yra diskriminuojami ar net patiria socialinę atskirtį. Būtent todėl taip svarbu nesprausti žmonių į stereotipinius vyrų ir moterų lyčių vaidmenis.

Netgi paryškinau tekste – kalbame apie vyrišką ir moterišką lytį. Dvi. Kur tos naujos, mistinės? Taip, yra žmonių, kurie gimsta turėdami lytinės tapatybės sutrikimą, bet jų niekas neišgalvojo ir jie gyveno bei gyvena šalia mūsų be jokių konvencijų, o Lietuva jau pralaimėjo bylą Europos žmogaus teisių teisme dėl translyčio asmens diskriminacijos. Nelinkiu niekam patirti to jausmo, kai nesutampa psichinė ir fizinė žmogaus lytis, ir koks ilgas ir skausmingas kelias tuomet laukia.

Grįžtant prie termino „gender“, matyt, todėl, kad šis žodis dažniau vartojamas apibūdinti būtent socialinius skirtumus – turbūt dėl to ir buvo išverstas lietuviškoje konvencijos versijoje kaip socialinė lytis. Manau, kad tiksliau būtų buvę palikti įprastinį vertimą, lytis arba giminė, ir tuomet tekste paaiškinama, kad kalbama apie socialinius vyrų ir moterų vaidmenis ir stereotipus.

Kadangi paskaičius vertimą ir apibrėžimą niekaip neįmanoma išgalvoti, ko reikėtų bijoti, tai mėginama naudoti neišversto žodžio sulietuvintą versiją ir visus gąsdinti „genderizmu“, paslaptingai užsimenant, kad tai kažkas iškrypusio ir netradicinio.

Pasakysiu savo kolegės Aušros Maldeikienės stiliumi – atrodo kaip visiškas kliedesys. Ar bent įsivaizduojate, kokia nesąmonė įsibėgėjus 21-am amžiui bijoti Seime atvirai kalbėti apie smurtą prieš moteris dėl neegzistuojančio, išgalvoto baubo, priburiant paprastame normaliame žodyje nesamas reikšmes, o jei nepadeda – it kokiais tamsiaisiais amžiais gąsdinant velniu, mojuojant iš angliško žodžio padarytu barbarizmu?

O esmė visai kita. Esmė ta, kad gąsdinama neišverstu žodžiu ar jo netiksliu vertimu todėl, kad mūsų visuomenė pasikeitė ir nebepatogu garsiai pasakyti to, kas prieš porą kadencijų dar buvo drąsiai rėžiama Seime – kai vienas gerti metęs, žmoną mušantis Seimo narys ir jo kolegos aiškino, kad negalima priimti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo ir įžvelgė tradiciją mušti moteris. Šiandien jau nebeišeina to sakyti, kai matome, kad skęstame smurto jūroje, kai per metus turime kone 68 000 smurto artimoje aplinkoje atvejų, kai 1 iš 3 vyresnių nei 15 metų mergaičių ar moterų patiria smurtą, o mes vis dar gesiname dūmus, t. y. kovojame su pasekmėmis, vietoje to, kad iš esmės pajudintume problemą ir jos priežastis.

O problemos esmė paprasta – moteris vis dar nėra toks pat žmogus kaip vyras. Ir tą byloja paprasti faktai. Palyginkime, kas dažniau tampa smurto auka, kas mažiau uždirba, kas velka didesnę namų ūkio darbų naštą ir taip toliau. O kainą moka abi lytys – ir moterys, ir vyrai. Šalyse, kur blogesnis lyčių lygybės indeksas – vyrų sveikatos ir gerovės situacija taip pat blogesnė, nuo depresijų ir priklausomybių iki savižudybių. O ir tylą sulaužę #metoo atsivėrimai kaip niekas kitas ryškiai parodo, kokią kainą sumokame, kai moterys bijo pasakyti „ne“, bijo apginti save, o vyrai skundžiasi net nesugebantys atskirti priekabiavimo nuo flirto. Nes mes nemokame gerbti savęs ir vienas kito, nes mes įstrigę kvailame senoviniame žaidime, kad vyras visada turi „kabinti“, o moteris turi visada norėti būti „pakabinta“, o bet koks pasipriešinimas yra davatkizmas ir isterija.

Tad kad ir kaip baisu „tradicijų sergėtojams“ – yra tradicijų, kurių verta atsisakyti. Nebesprausti moters ir vyro į stereotipinius klusnios-bailios-kvailos ir valdingo-drąsaus-protingo rėmus, nes dėl tiek mūsų mokslas, verslas ir politika praranda galimybę turėti daugiau puikių lyderių moterų, tiek mūsų vyrai moka skaudžią kainą už reikalavimą visada viską galėti ir slėpti normalius žmogiškus jausmus. Tada nebebus normalu užvožti moteriai ar mokėti jai mažesnę algą ir pagaliau vertinsime žmones pagal gebėjimus, kompetencijas, asmenybės savybes ir elgesį, o ne pagal lytį.