Dovilė Šakalienė. Kodėl moterys smerkia kitas moteris?

#metoo kampanija Lietuvoje gerokai sukrėtė – ir vis dar krečia – meno pasaulį. Apie patirtą seksualinį priekabiavimą ar seksualinę prievartą prakalbo aktorės ir dailininkės. Panevėžio Juozo Miltinio teatro direktorius Linas Marijus Zaikauskas, sidabrinėmis gervėmis apdovanotas kino režisierius Šarūnas Bartas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Gasiūnas – šiai dienai tiek garsių pavardžių meno pasaulyje buvo paliesti moterų prisipažinimų apie jas pažeminusias ar net palaužusias nepageidaujamo intymumo patirtis.

Na va, ir viskas – pasakiau raudoną liniją brėžiantį žodžių junginį, kuris iškart daliai skaitytojų – vyrų ir moterų – sukels pyktį, panieką, sulauksiu komentarų apie savo „tūpumą“ ir „feministinius kliedesius“. Nes vien mintis, kad moteris gali nenorėti intymumo su vyru – šiandien, XXI amžiuje, vis dar įžeidžia daug žmonių.

Būtų labai baisu, jei ne faktas, kad jau yra daug žmonių, kuriems visgi svarbu suvokti, kodėl vis dar laikome moterį kalta a priori – iš anksto ir dėl visko. Tai pirmiesiems ir nesiūlau šio teksto, nors jei netyčia norėtumėt sužinoti, kuo kenkia sveikatai vergo mentalitetas – galit pamėginti. Jei nepaaiškės nieko įdomaus – bent jau ramia sąžine galėsite išlieti pyktį, nes būsite atvargę skaitydami straipsnį iki galo.

O juk nėra nieko baisiau, kaip gyventi Sokrato oloje ir tikėti, kad šešėliai ant sienos yra realybė. Ir taip, žiauriai baisu sutraukyti grandines, kuriomis esi prirakintas prie olos sienos – nes galbūt išėjus iš olos bus dar blogiau, o gal kaip tik bus nuostabu – bet Tave pagaus ir surakins atgal ir tada kankinsiesi žinodamas, kad yra kur kas daugiau nei šešėliai. Vietoje to, kad suvoktume, jog jeigu nė vienas nesileisime prirakinamas prie tos sienos – niekas ir negalės įgrūsti mūsų į baimės tamsą.

O juk tuo ir remiasi atspariausia ir gajausia despotizmo forma – patriarchatas. Baime. Koks čia despotizmas, sakysite, čia išvis neegzistuojantis mitas. Sakote? Gerai, pasižiūrėkime iš arčiau. Nesiūlau mokslinių veikalų ar feministinių studijų – paimkime apibrėžimą iš klasikinio Merriam-Webster žodyno. Patriarchatas yra socialinė visuomenės struktūra, pasižyminti tėvo viršenybe šeimoje ar klane, teisine žmonos ir vaikų priklausomybe nuo vyro ir tėvo, bei turto ir kilmės paveldėjimu pagal vyriškąją liniją; plačiau – kai neproporcingai didelė galios dalis kontroliuojama vyrų.

Na va, ir atėjom. Tai kaip čia su ta kilme ir giminės linija? Kieno pavardę tradiciškai nešioja žmona ir vaikai? Kaip tradiciškai vadinama šeima ar giminė? Ar vis dar nėra sakoma, kad šitame kaime gyvena Petrauskai ar rajoną valdo Tamošiūnai? Kiek būna pokalbių, kad va, vienintelė dukra ištekės – ir išnyks pavardė, išnyks giminės vardas. Ir tada netradiciškai dukra siekia neimti vyro pavardės ir net gal susitaria, kad, pavyzdžiui, vienam vaikui duos savo pavardę, o kitam – vyro. Ar tikrai savo? Duos savo tėvo pavardę ir vis tiek tvarkingai pratęs tėvo liniją. O kaip tos dukros mamos pavardė? Jos išnykimas 99,9 proc. atvejų net klausimų nesukelia.

Atrodo, kas čia tokio – pavardė. Kas čia tokio. Ir ramiai kultivuojame galingiausią patriarchato principą – moterų ir vaikų priklausymą vyrui, patvirtintą dokumentais, kilmės liniją pagal tėvą, patvirtintą dokumentais. Kiek užtruko, kol išsikovojome moterų teisę paveldėti turtą? Mokytis? Balsuoti? O dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktoms į valdžią? Ką tik. Mes ką tik išmokome, kad moteris gali būti nepriklausoma, savarankiška, vadovauti ir turėti turto. Bet per dešimtis tūkstančių metų įaugę patriarchato principai taip lengvai nepasiduoda – ir jų išlikimo garantas yra pačios moterys. Saugikliai – neigimas ir baimė.

Pirmiausia neigimas. Ar kuri nors diktatūra vadina save diktatūra? Kuris autoritarinis režimas nededa didžiulių pastangų vaidinti demokratijos ir lygybės? Nes visi supranta, kad priespauda yra neteisinga, tad atviras jos demonstravimas skatina žmones sukilti. Istorija turi daug pamokų apie sukilimus – kuo žiauresnis režimas, tuo stipresnis viską nušluojantis sukilimas, revoliucija, maištas.

Bet sėkmingai apsimetant, kad viskas gerai – lengvai paverti žmonių baimę pasipriešinti pasiteisinimu, kad viskas juk gerai, nėra reikalo maištauti, juk viskas tvarkoje, visi taip sako. Ir čia pati baisiausia dalis, kai šeimininkas įtikina vergą, kad jis laisvas ir laimingas – tuomet nebereikia rūpintis smegenų plovimui nepasidavusiais vergais, juos aptiks, išduos ar net vietoje nubaus kiti vergai. Tie, kurie pasirinko nematyti realybės, bet tikėti propaganda.

Nuo mokslinių studijų iki paprastosios Vikipedijos visur rašoma, kad būtent patriarchatas yra pasaulio valdymo forma pastaruosius tūkstančius metus. Šiandien taip pat. Net jei tai nėra atvirai apibrėžta konstitucijose ir įstatymuose, dauguma šiuolaikinių visuomenių praktikoje vis dar yra patriarchalinės. „Šiandien, kaip ir praeityje, dauguma politinės, ekonominės, religinės galios pozicijų vis dar užima vyrai“, – teigia Craig Lockard knygoje „Societies, Networks, and Transitions“.

Kiek Lietuvoje galios pozicijų užima moterys, ir kiek – vyrai? Kiek mes, netgi švęsdami valstybės atkūrimo šimtmetį, minime didžių moterų, o kiek vyrų? Ir netgi „Didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“ įspūdingai parodė, kas valdo idėjas ir pokyčius Lietuvoje – ar pastebėjote, kiek ilgoje programoje kalbėjo moterų? Ai, tiesa, buvo prezidentė.

Ir kai diskutavome apie tai socialiniame tinkle – kur kas daugiau moterų nei vyrų įrodinėjo, kad lytis nesvarbu, kad svarbu pasiekimai. Aišku, nesvarbu – kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo lyties, turi turėti lygias galimybes. Bet tada aiškinama, kad tiesiog nėra moterų, kurios būtų nusipelniusios ten kalbėti. Palaukit, tai jei mūsų visuomenę sudaro daugiau nei pusė moterų – kaip taip gali būti?

Štai tada ir išlenda ištikimos vergės mentalitetas – moterys putoja pykčiu, kad moterys neturi smegenų, nėra tiek pasiekusios, ir ko išvis jos nori – kam joms į tas pirmas eiles? Ir kiek džiaugsmo suteikia šeimininko žodis – kai koks vyras išdidžia teškia net ir nepastebėjęs, kad toje valstybės šimtmečiui skirto itin svarbaus renginio žvaigždžių tarpe moterų nėra. Suprask – pastebėjai, nes ieškai sliekų ant asfalto. O aš manau, kad žinoma mokslininkė Milda Ališauskienė ne slieką, o kruvinas vergystės grandines pastebėjo iškėlusi tą diskusiją.

Ir tai ta pati diskusija kaip ir #metoo – apie moterų teisę būti tokiu pat žmogumi kaip ir vyras, apie teisę būti vertinamai už pasiekimus, o ne niekinamai už lytį, apie teisę būti ginamai nuo visų rūšių smurto ir teisę nepageidauti lytinių santykių su vyru, kuris naudojasi savo Vyro, Korifėjaus, Autoriteto svoriu, ir vis tiek dėl visa ko pripila į moterį pasipriešinimą silpninančio alkoholio. Svarbiausia, kad nepasipriešintų iškart – nes jei pasiskųs vėliau, sušoks vergės ir šeimininkai, ir sakys – Tu pati norėjai, nes nenorėti su šeimininku neįmanoma.

O už viso to slypi antras, archajiškas, bet pasąmonę lygiai taip pat sėkmingai veikiantis vergystės saugiklis, – bausmės baimė, kuri virsta noru įtikti šeimininkui. Pastebėjote, kad kuo žiauresnis režimas, tuo jame ryškesnės noro įtikti apraiškos. Nes bausmės paliečia ne tik maištautojus, bet ir klusniuosius vergus. Todėl maištautojai tampa grėsme klusnaus vergo nuolankiai egzistencijai.

Mūsų karta tik iš istorijos vadovėlių žino apie nacių režimą, bet dar prisimenam komunistų režimo pabaigą – ir dabar galime stebėti Putino kulto augimą. Ne tiek pasauliui, kiek savo pačios piliečiams Rusijos valdžia įrodinėja, kokia ji demokratiška ir teisinga. Ir štai, „Naši“ judėjimo jaunimas persekioja bet kokius bandymus sutraukyti režimo pančius. Vergai prieš vergus stebint patenkintiems šeimininkams.

Kaip primityvu ir kartu kaip paradoksalu, kad visos socialinės struktūros, kur viena žmonių grupė turi neproporcingą galią kitai žmonių grupei, tokios neįtikėtinai panašios. Ir kaip sunkiai mes tokias identiškas formules atpažįstame. Ir kaip su stebinančiu aklumu norime poliruoti grandines...