Kas penktas žmogus Lietuvoje patiria skurdą, o dažniausios įsiskolinimų priežastys yra greitieji kreditai ir komunaliniai mokesčiai. Žmonės tiesiog nepragyvena, bet pagal dabartinę tvarką vis tiek atimama 50 proc. minimalios algos, skolą reikia apmokėti per pusmetį – kitaip galima atimti būstą, o pragyvenimui kartais lieka 59 eurai per mėnesį.
Žiauru, kaip lengvai į skolas įkritęs žmogus sulaužomas, praranda darbą, būstą, norą gyventi. Pražūva ir skolininkas, ir neatgauna pinigų skolintojas. Todėl nėra prasmės tęsti gulinčio spardymo, kur kas racionaliau padėti abiems. Mano pasiūlymai, parengti su 42 nevyriausybines organizacijas vienijančiu Nacionaliniu skurdo mažinimo organizacijų tinklu, suteikia realias galimybes žmogui išlipti iš skolų ir išgyventi.
Tarp mano siūlymų, kuriems pritarta Seime, numatoma:
- Leisti anstoliams atskaičiuoti ne daugiau nei 20 proc. lėšų iš darbo užmokesčio ar išmokų, neviršijančių minimalios algos. Šiuo metu atskaitymai gali sudaryti iki 50 proc. iš pajamų, viršijančių minimalią algą; siūloma atskaityti ne daugiau nei 50 proc., nors šiuo metu leidžiama iki 70 proc.
- Vieno skolininko bylas priskirti vienam antstoliui. Dabar kiekvieną skolą gali administruoti skirtingi antstoliai.
- Neleisti išieškoti skolos, iškraustant iš būsto, kuriame skolininkas gyvena, jeigu skola gali būti išmokėta per 24 mėnesius. Dabar terminas yra 6 mėnesiai.
Parlamentarai gana solidariai palaikė mano siūlymą ir pritarė, kad įstatymas būtų svarstomas Seime. Apmaudu, kad vis dėlto ir šįkart atsirado kaišančių pagalius į ratus. Seimo narė Agnė Širinskienė inicijavo, kad vyriausybė pateiktų savo išvadas šiam projektui, o tai reiškia viso proceso vilkinimą. Per tą laiką antstoliai toliau trauks milijoninius pelnus iš skolų nebeišsimokančių mūsų žmonių.
Esu įsitikinusi, kad skolas grąžinti privaloma, bet turime žmonėms sudaryti realias sąlygas tai padaryti. Dabar veikianti išieškojimo tvarka nepadeda išlipti iš skolų, o dar giliau murkdo į skurdo liūną. Pavyzdžiui, dabar nuo minimalios algos galima atskaičiuoti iki 50 procentų skolininko atlygio. Tokiu būdu žmogui pragyvenimui belieka nepilni 170 eurų. Tokiam žmogui nebelieka jokios motyvacijos dirbti. Dabartinė tvarka veda į aklavietę: žmonės elementariai nepragyvena, tad stumiame juos į šešėlį – imti atlyginimą „vokelyje“, slėpti pajamas ir nemokėti mokesčių, imtis nelegalaus darbo.
Visų – tiek skolininko, tiek skolintojo – bendras interesas yra, kad skolininkas išlaikytų darbo vietą. Nebus pajamų – nebus šansų sumokėti skolas. Tačiau, kai kiekvieną skolą administruoja skirtingas antstolis, neproporcingai didelė lėšų dalis skiriama sumokėti už antstolių paslaugas, o ne grąžinti skolas, tad žmonės dažnai praranda motyvaciją dirbti, nes atskaičiuojamos didelės sumos, o reali skola beveik nemažėja. Taip pat administracinė našta tampa tokia, kad darbdaviui lengviau atleisti žmogų, nei buhalterei vargti, dirbant su kelių antstolių administruojamais išieškojimais. Taip žmogus pasmerkiamas, skolų negrąžina ir pats įklimpsta į skurdą. Mano užregistruotos Civilinio kodekso pataisos prisidėtų ne tik prie skurstančiųjų apsaugos, bet ir prie administracinės naštos mažinimo, kada vieno skolininko visos bylos būtų administruojamos vieno antstolio.
Dar viena itin skaudi sritis – būsto praradimas. Labai gerai, kad Seimas ėmėsi riboti ir greitųjų kreditų bendrovių veiklą, kuri, susidaro įspūdis, yra nukreipta į žmogaus įklampinimą į skolų ratą, yra skatinanti imti vieną kreditą po kito, o vėliau siekiama perimti skolininko nekilnojamąjį turtą. Vidutiniškai prasiskolinimai yra 1500–3000 eurų, absoliučiai daugumai skolininkų tokią skolą Lietuvoje nerealu išsimokėti per kelis mėnesius, tad faktiškai jie pasmerkti prarasti namus. Žmogiškesnis reguliavimas leistų ir atsiskaityti su antstoliais, ir nesulaužyti žmogui gyvenimo. Primenu, kad būsto netekimas išstumia žmogų į užribį, dalis skolininkų dėl tokio reguliavimo tampa benamiais. Kiti priverčiami apsigyventi ankštuose, prastuose būstuose, dėl ko labiausiai nukenčia vaikai.
Ir dar. Siūlau realistiškai vertinti pragyvenimo lygį. Labai džiaugiuosi, kad praeitais metais pagaliau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apskaičiavo minimalių vartojimo poreikių dydį, kuris šiuo metu yra 238 eurai. Primenu, kad tai suma, kuri apima tik būtiniausių poreikių krepšelį, tik minimalių asmens poreikių patenkinimą.
Pernelyg ilgai mes apsimetinėjome, kad žmonės Lietuvoje gali būti gyvi oru. Beje, pagal Statistikos departamento vykdomo namų ūkių biudžetų tyrimo duomenis, 15 proc. Lietuvos gyventojų pajamos sudaro mažiau nei 238 eurus vienam asmeniui. Tad, siekiant sumažinti taip skurstančių žmonių skaičių ir užtikrinti bent minimaliai orų pragyvenimo lygį, siūlau leisti išieškoti skolas tik iš sumos, kuri viršija minimalių poreikių dydį. Tokia apsauga daugiausia paliestų pensijas gaunančius žmones, kurie yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių Lietuvoje.
Į skurdo spąstus žmonės patenka įvairiai: vieni praranda darbą, netenka pajamų ir jiems tenka skolintis, kiti suserga ir ieško išeities, treti neturi socialinių įgūdžių, ketvirti gauna baudų, kurių nepajėgia sumokėti. Istorijų, kaip žmonės prasiskolina, yra įvairiausių, tačiau valstybė turi užtikrinti aiškias taisykles, kurios ne skandintų žmogų, norintį išbristi iš skurdo ir skolų, bet jam pagelbėtų.
Negalima toliau ignoruoti fakto, kad skolos tampa nuosprendžiu, mirtinais skurdo spąstais dešimtims tūkstančių gyventojų – turime sutvarkyti šią skausmingą problemą iš esmės. Nėra paslaptis, kad bandymas atiduoti skolas ir (ar) nuo jų bėgti yra viena iš emigracijos priežasčių.
Nesakau, kad į skolų spąstus pakliuvę žmonės neturi prisiimti atsakomybės ar neturi grąžinti skolų, bet kokia prasmė laužyti jų gyvenimus, kai galima padaryti žmoniškai, kai ir skola grąžinta, ir žmogaus gyvenimas išsaugotas. Na, gal tik antstolis turės susitaikyti su 90 000 eurų metiniu pelnu vietoje šimtatūkstantinio. Manau, racionalu.