Deja, socialdemokratas A. Skardžius – prie pastarųjų, nes jo viešai paskelbtame komentare apie neva mano indėlį skaičiuojant „Jūrų laivininkystės“ pinigus nėra nė gramo tiesos. Tiesą sakant, tokio neabejotinai sąmoningo faktų iškraipymo netgi iš A. Skardžiaus nesitikėjau.
Postūmį šiam A. Skardžiaus „benefisui“, be abejo, davė mano domėjimasis, kodėl dabartinė akcinės bendrovės „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) vadovybė kreipėsi dėl bankroto iškėlimo kitą dieną po to, kai atsiskaitė su viena Pusiaujo Gvinėjos įmone. Pinigai, tiesa, buvo pervesti į sąskaitą Klaipėdoje, tad domėjausi ir toliau domėsiuosi, kas yra tos egzotiškos įmonės savininkai, kurių dabartinis LJL vadovas nesiteikia įvardinti.
Niršta ant manęs socialdemokratai ir už tai, kad dirbdamas uosto vadovu į nuteistųjų gretas už kyšio siūlymą nuvedžiau gerą jų draugą, uosto statybas monopolizavusios bendrovės „Klaipėdos hidrotechnika“ savininką P. Jurgutį. Taigi – kolegos iš kairės turi už ką manęs nemylėti, bet tai nereiškia, kad galima sąmoningai meluoti.
A. Skardžius tvirtina, kad LISCO (buvusi LJL pirmtakė) buvo privatizuota 2011 m. birželio 27 d., kai E. Gentvilas buvo laikinasis Ministras Pirmininkas. Tikrovė tokia – sutartis dėl LISCO dalies akcijų pardavimo pasirašyta dar 2001 m. balandžio 23 dieną. Aš tuo metu buvau ūkio ministras ir privatizacijos procese nedalyvavau.
A. Skardžius taip pat viešai svarsto, kad dirbdamas Uosto direkcijos vadovu galėjau tyčia permokėti už administracinio pastato pirkimą 2011 m. Tąsyk buvo sumokėta 14 mln. Lt, nors, anot A. Skardžiaus, 2001 m. tas pastatas buvo įvertintas tik 4 mln. litų. Sunku man ką nors pasakyti Seimo Ekonomikos komiteto nariui – juk buvo investicijos į tą pastatą, buvo infliacija. Tad lieka tik paklausti – kiek kolegos A. Skardžiaus šeima mokėjo už sklypą prie Daugų ežero ir kiek gavo už jį, kai po dešimtmečio sklypą pardavė? Skirtumas, matyt, ne 3 kartai. O tiesa dėl įsigyto administracinio pastato tokia – Uosto direkcija turėjo ir kitų pasiūlymų įsigyti patalpas, bet jų kaina buvo 30-40 mln. litų.
Rašydamas apie „Lietuvos jūrų laivininkystės“ problemas, A. Skardžius jas bando sieti su mano vadovavimu Uosto direkcijai. Realybė tokia, kad LJL apskritai nėra Klaipėdos uosto įmonė, jos būstinė yra už uosto ribų, o LJL laivai dirba linijose, nesusijusiose su Lietuva. Be to, Uosto direkcija niekaip nereglamentuoja LJL veiklos.
Kas dėl Šventosios uosto, irgi paskleista netiesa. Tvirtinta, kad „iš viso išmesta į balą, tiksliau, šiuo atveju – į jūrą, 4,8 milijono litų.“ Realybė tokia: iki šiol uoste stovi inžineriniai tinklai ir prieplaukos, įrengti už 2,6 mln. litų, o uostą gilinusiai latvių įmonei nebuvo sumokėta nė vieno cento už įplaukos kanalo gilinimą ir smėlio krūvų supylimą ne vietoje.
Latviai pripažino savo kaltę, atsisakė pinigų už blogai atliktą darbą ir sutiko nutraukti sutartį. A. Skardžius gerai žino, kad jo kolegos socialdemokratai dar 2011 m. kreipėsi į prokuratūrą, kuri ir iš pradžių, ir po pakartotinio socdemų skundo nenustatė mano kaltės, nes nenustatė jokios žalos! Tad A. Skardžiui siūlau ateityje rašyti nebe 4,8 mln. Lt, bet, pavyzdžiui, 14,8 mln. Lt, išmestus į jūrą. Jei miegas tuo geresnis, kuo daugiau meluojate – meluokite.
Ir pabaigai – A. Skardžiaus padūsavimai, kad atsisakiau mokėti pinigus uosto statybų monopolistei akcinei bendrovei „Klaipėdos hidrotechnika“. Tiesiog priminsiu – uoste pradėjau dirbti 2009 m. birželio 16 d., bet šios P. Jurgučio valdomos įmonės sąskaitos dėl įsiskolinimų kitoms įmonėms buvo areštuotos dar gegužės 11 d.
Po to atsirado net kelių antstolių patvarkymai, reikalaujantys pinigus mokėti ne į „Klaipėdos hidrotechnika“, bet į antstolių sąskaitas, kad būtų apginti įmonės darbuotojų interesai. Tiesa tokia, kad teismas „Klaipėdos hidrotechnikos“ naudai priteisė tik trečdalį jų reikalautos sumos, nes dalį darbų įmonė buvo atlikusi, bet nebuvo teisinio pagrindo už juos mokėti.
Dabartinis uosto vadovas, irgi socialdemokratas, kreipėsi į STT, prašydamas nustatyti kaltus asmenis dėl žalos. Nuvykęs į STT dar spalio mėnesį daviau parodymus. STT nustatė, kad jokia žala Uosto direkcijai nebuvo padaryta, nes pinigai išsaugoti direkcijos sąskaitose. Negi A. Skardžiui norėjosi, kad būčiau mokėjęs valstybės pinigus P. Jurgučiui pagal kiekvieną jo reikalavimą – teisėtą ar neteisėtą? Tada tikrai būčiau padaręs nuostolių valstybei.
A. Skardžius gerai žino, kad mano pirmtakai taip ir darydavo – mokėjo Uosto direkcijos pinigus tam pačiam minėtam asmeniui vos tik pareikalavus. Užtat ir nebūdavo jokių skundų, teismų ir bylų. Visi dabar gali vaidinti teisuolius. Vaidinkite.
Parašiau ir galvoju – negi A. Skardžiui tai svarbu? Juk svarbu vykdyti komandą. Gaus dar vieną komandą – ir vėl puls meluoti. Gerai, lauksiu.