E. Masiulis. Politikos „herojų“ krokodilo ašaros dėl nacionalinių avialinijų

Girdžiu, ūbauja darnus socialdemokratų ir solisto – buvusio Vilniaus mero – choras, apverkdamas milijoniniams nuostoliams iš anksto pasmerktą ir iki pat neseniai praėjusių savivaldos rinkimų „saugotą“ personalinį A. Zuoko projektą „Air Lituanica“.

Norėčiau šioje vietoje įnešti šiek tiek aiškumo, nes dviejų „buvusių“ (ekspremjero Gedimino Kirkilo ir eksmero A. Zuoko) demagogija yra, švelniai tariant, prėsko skonio.

Pirmiausia, žinoma, tikiuosi, kad jau artimiausiu metu bus padaryta viskas, jog „Air Lituanicos“ keleiviai patirtų kuo mažiau sunkumų dėl suplanuotų skrydžių, arba už juos atgautų savo sumokėtus pinigus.

Tuo pačiu noriu, kad šioje vietoje nekiltų jokių abejonių – niekas (įskaitant liberalus) nesiekė ir nesiekia, kad veikiančios bendrovės nutrauktų savo veiklą ar bankrutuotų. Kalbant apie skrydžių verslą – lygiai taip pat.

Suprantu, kad kai kuriais atvejais valstybei turėti nacionalines avialinijas yra svarbu. Tačiau ne bet kokia kaina ir ne bet kokiais būdais, t.y. ne kamšant skyles ir dengiant jas visų mokesčių mokėtojų ar, „Air Lituanica“ atveju, vilniečių pinigais.

Jei kas nors mano, kad išeitis yra imti iš miestiečių kišenės vis daugiau ir leisti pinigus į orą, pasižiūrėkime į skaičius. „Air Lituanica“ nuostoliai per metus siekė apie 10 milijonų eurų, kiekvieno keleivio skrydis mokesčių mokėtojams papildomai kainavo maždaug 100 eurų, o savivaldybė avialinijoms išlaikyti kasdien mokėjo apie 30 tūkst. eurų.

Mano nuomone, politikai turėtų jausti bent šiokią tokią atsakomybę. Tai reiškia – jeigu yra poreikis kam nors skirti didžiules sumas, pirmiausia atsiklauskime gyventojų, gaukime jų įgaliojimus tiems sprendimams. Ar „Air Lituanicos“, Vilniaus ir vilniečių istorijoje tas buvo padaryta? Ne.

Deja, kai kurie politikai įsigudrina su mokesčių mokėtojų pinigais elgtis kaip su savo (atsiprašau, patikslinsiu – dažniausiai su savo lėšomis taip elgtis nedrįstų). Už gyventojų pinigus įgyvendinami skambūs asmeniniai projektai, patenkinamos ambicijos. Tikslas – duoti žmonėms daugiau „duonos ir žaidimų“.

Pažiūrėkime konkrečiau. Ekspremjeras G. Kirkilas rašo: „Simboliška, kad Vilniaus meras R.Šimašius savo veiklą pradėjo nuo „Air Lituanica“ bankroto. Panašiai savo veiklą prieš septynerius metus pradėjo ir liberalų lyderis, tuometis Susisiekimo ministras E.Masiulis, taip pat be ilgesnių apmąstymų, „paprastai“, sugriaudamas nacionalines oro linijas „FlyLAL“.

Taip gali rašyti tik politikas, kuriam svetimas atsakomybės jausmas. Taip kalba cinikai. Kokia buvo faktinė situacija su avialinijomis „FlyLAL“, man atėjus vadovauti Susisiekimo ministerijai 2008 metų pabaigoje? Ogi (pa)prasta.

Atėjęs į Susisiekimo ministeriją radau apie 100 mln. litų siekiančią „FlyLAL“ skolą. Iki pat 2008 metų rudens buvęs Lietuvos premjeras G. Kirkilas apie šią padėtį puikiai žinojo, tačiau nesiėmė jokių žingsnių, kad tai suvaldytų. 

Beje, iki 2008 metų rudens susisiekimo ministro pareigas ėjo dabartinis premjeras, socialdemokratų vadovas A. Butkevičius. Galbūt jis ėmėsi kokių veiksmų, kad užtikrintų tolesnes „FlyLAL“ veiklos galimybes? Vėlgi atsakymas tas pats – ne, nebuvo padaryta nieko.

Vienas buvusių kompanijos „FlyLAL“ vadovų man privačiame pokalbyje buvo prasitaręs, esą su anuometės Vyriausybės vadovais buvo tvirtai sutarta, kad valstybė gelbės nuostoliuose skendinčią bendrovę. Tačiau galiausiai iš viso socialdemokratinio gelbėjimo plano liko tik pypkės dūmas.

Aišku viena – dažniausiai Lietuvoje aviacija, deja, rūpinasi ne tie žmonės, kurie gebėtų ir nuoširdžiai norėtų tai daryti. Ne tie, kuriems aviacija rūpi iš tikrųjų.

Todėl A. Zuoko personalinis „Air Lituanicos“ projektas nuo pat pirmųjų bendrovės įkūrimo dienų buvo užprogramuotas milžiniškoms dotacijoms iš savivaldybės biudžeto. Kaip matome, taip ir neatsirado jokių žadėtų privačių investuotojų, avialinijos finansuotos iš vis kiaurėjančios miesto kišenės.

Kalbant tiesiai šviesiai – tai buvo išlaidavimas stambiu mastu, už kurį kiekvieną dieną mokėjo kiekvienas (!) vilnietis. Netgi tiesiogiai. Yra tai įrodančių duomenų.

Tik priminsiu, kad dabartinis Vilniaus meras, kolega liberalas Remigijus Šimašius dar 2014 m. lapkritį kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl savivaldybės įmonės „Vilniaus šilumos tinklai“ suteiktos milijoninės paskolos kompanijai „Air Lituanica“. „Vilniaus šilumos tinklai“ per 2014 m. pusmetį avialinijoms oficialiai paskolino 5,2 milijono litų.

Ar paskola suteikta teisėtai ir ar jos suteikimas nepažeidė viešojo intereso – į šiuos klausimus prokuratūra iki šiol neatsakė. Beje, už tokius dalykus gresia ir baudžiamoji atsakomybė.

Akivaizdu, kad A. Zuokas puikiai suprato, jog iš savivaldybės įmonių avialinijoms „skolinami“ pinigai nebus grąžinti. Tas lėšas savivaldybės įmonėms teks nurašyti į nuostolius.

Galiausiai – jeigu sostinės eksmeras taip tikėjo savo projekto „Air Lituanica“ sėkme, kodėl į jį neinvestavo asmeninių lėšų? Kaip žinia, politiko pajamų deklaracijoje ne nuliai šviečia.  

Buvęs meras vilniečiams iki šiol nė nesiteikė paaiškinti, kaip kiekvienas jų, gyvenantis daugiabučiame name ir galbūt niekada gyvenime neskridęs nei į Prahą, nei į Paryžių ar Berlyną, papildomai „prisidėjo“ prie savivaldybės avialinijų išlaikymo.

Šalia visų politikos „herojais“ besidedančių asmenų fantazijų ir istorijų – tokie yra faktai.