Sovietinės valdžios primityviai aukštindavo stipresniojo teisę diktuoti ir žeminti pralaimėjusįjį. Ilgainiui vadinamoji Pergalės diena tapo švente, kurioje vis mažiau norinčių dalyvauti. Kitoje civilizacijoje Europos diena – susitaikymo simbolis – tapo visiems priimtina švente.
Stebintys, kaip kelią skinasi vardų rašymą reglamentuojantys įstatymai, nepaneigs, kad politinė diskusija virto karu, kurį neva būtinai kažkas turi laimėti. Ne susitaikyti, o tik laimėti. Dar tiksliau, visi bijo pralaimėti, kad nesijaustų pažeminti. Tie patys visi supranta, kad ne raidės yra tikslas. Tikslas nėra ir koks noras apsaugoti lietuvaites nuo vedybų su WXQ pavardes turinčiais vyrais ar moksliškai įrodyti, kad kitų kalbų raidės sugriaus seniausią baltų kalbą. Raidės, filologai ir merginos – tik aukos, aukos nesugebėjimo susitarti lietuviškai ir nelietuviškai kalbančioms bendrijoms.
O kadangi nesugebame, tai ir karo nelaimėsime. Mums reikia taikos, o ar galime ją pasiekti iš viso nekariaudami?
Ko gi reikia siekti ir ko atsisakyti?
Pirma, pamiršti sovietinį požiūrį į skirtingai kalbančius mūsų šalies piliečius. Istorija įrodė, kad sovietinis tautinės politikos modelis turi savyje užprogramuotą nesantaiką. Užprogramuota tai, kad de facto egzistuoja tautinės daugumos ir mažumos, kad bendruomenės būtinai konfliktuoja, kad dauguma būtinai nori nuskriausti mažumą ar kitaip ją engti, ir kad mažuma nori tokiai skriaudai priešintis. Čia yra ir darvinizmo šmėkla, pagal kurią didesnis esą visada turi suvalgyti mažesnį. Todėl įstatymiškai mažumas neva reikia SAUGOTI, jos teises GINTI, tačiau jos vis tiek pasmerktos, nes „suvalgymas“ reglamentuotas. Teorija visiškai neteisinga ir niekur nedavusi gerų rezultatų, sukūrusi painias teritorinių ir biurokratinių bantustanų sistemas, atvedusi (ir tebevedanti) prie visų tų postkomunistinių etninių bei religinių karų.
Antra, atsisakyti požiūrio, kad vadinamoji mažuma yra KITOKIA nei dauguma, todėl mažumos ir daugumos harmonija neįmanoma – arba viena kitą sunaikina, arba įstatymo sukurta „tvora“ kurį laiką tą mažumą išsaugo. Žodis KITOKIA ilgainiui virsta žodžiu SVETIMA. Išvada peršasi pati: santykiai tarp etninių grupių anksčiau ar vėliau suka konflikto linkme. Raidės tik padeda tvoros statytojams.
Kodėl mes turime Lietuvos lenkus, Lietuvos rusus, Lietuvos lietuvius ir t. t.? Kodėl sąvoka lietuvių tauta nesutampa su Lietuvos tauta? Mūsų visų interesas būtų, kad sutaptų, tad... sutapatinkime.
Visi šioje šalyje yra lietuviai, visi esame lygiaverčiai, visi esame su kiekviena diena vis labiau autochtonai ir niekas nekvestionuojame, kada atsirado mūsų regioninis etnosas. Lietuva yra fiksuota esybė. Tad visi vienodai mokomės valstybinės kalbos (ji gali būti (o kažkada ir buvo) nebūtinai Suvalkijos lietuvių), tačiau visi turime savo regioninį identitetą, kuris mus išskiria. Ne veltui klausiu, ar lietuvių etninei kultūrai priklauso Vilnija? Taip, priklauso lygiai tiek, kiek ir Žemaitija. Nereikia mums ginti vienų nuo kitų. Lietuva yra tokia realybė, bet kokia kitos šalies armija, užėmusi Vilnių, niekaip negalės būti išvaduotoja. Bus okupantė ar (geresniu atveju) laikina administratorė.
Visi šalies piliečiai yra lygūs prieš įstatymą ir lygūs pagal savo galimybes, vadinasi, turi vienodas teises ir galimybes naudotis visomis konstitucinėmis teisėmis ir galimybėmis. Naudotis valstybine kalba taip pat. Valstybinė kalba yra bendrasis gėris, regioninė kalba ar tarmė – saugotina ir puoselėjama nacionalinė vertybė. Tegu ir su savo raidėmis, kaip mačiau užrašyta TELŠĖ. Visi esame patriotai tos pačios vėliavos. Mes nenorime nieko asimiliuoti, o kuriame nepakartojamą, unikalią bendriją, kurioje nėra gerų ir blogų, teisingų ir neteisingų regionų.
Kodėl manau, kad taip galima padaryti ir, galiausiai, visiems mums būti vienodos prabos lietuviais?
Visai formaliai šnekant, valstybinė kalba gali ir pasikeisti (įsivaizduokime, kad ji yra lotynų kalba), tačiau niekas nesikeičia piliečių teisių ir galimybių sąraše. Tegu nebus čia lenko ir žemaičio, žydo ir graiko, o bus Lietuvos vaikai. Gal ir skamba patetiškai, bet juk tai – tiesa.
Neklaidinkime savęs per daug lenkais-okupantais. Juk tik nedidelė dalis lenkiškai kalbančios Lietuvos bendruomenės yra palikuonys žmonių, apsigyvenusių Vilniuje tarpukaryje. Tokių dauguma išvyko atgal į Lenkiją. Likusieji, ypač kaimo gyventojai, patvirtins, kad jų tėvai ir seneliai nebuvo kolonistai, siekiantys dirbtinai polonizuoti regioną, o gyveno toje pačioje vietoje net šimtmečius. Jei taip, tai jie turėtų būti sietini ne su buvusia ar esama Lenkijos valstybe, o su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Vilnius ir jo apylinkės formaliai priklausė Lenkijai tik 17 metų (1922–1939), o Lietuvai gi priklausė šimtmečiais. Taigi, lietuviai, laikykite tuos žmones tokiais pat lietuviais, kokie esate patys, tada jie atrodys kur kas simpatiškesni. „Želigovskiniai“ lenkai išties gali atrodyti pavojingi, o kunigaikštinės Lietuvos piliečiai – aiškūs sąjungininkai. Taigi santykiai aiškiai pasikeis, jei Pietryčių Lietuva eiliniam lietuviui bus ne kažkokia okupuota ar dirbtinai sulenkinta. Ji turi būti sava, o Vilniaus kraštas - ne problema, o specifika netgi įdomus ir pasididžiavimo vertas regionas. Netgi su įdomiais savitai užrašomais vardais...
Po tokio optimistinio pasažo vis tik negalima nepaminėti, kas taikos traktatui trukdo.
Labiausiai mums trukdo paveldo atskaitos sistema. Etniniais lietuviai dažniausiai suvokia save kaip tarpukario Lietuvos Respublikos paveldėtojus, o lenkiškai kalbančius piliečius – kaip svetimos Lenkijos valstybės „misionierius“. Lenkiškai kalbantys, tvirtindami savo kaip autochtonų teisę, nenori priimti Kauno Lietuvos paveldo.
O jei vieni ir kiti atsispirtume nuo to istorijos taško, kai niekas mūsų neskyrė, o tik jungė? Grįžtu prie ankstesnės tezės. Ta šalis, gyvavusi iki XVIII amžiaus pabaigos, turėjo daug etninių grupių, tačiau turėjo ir savo valstybinę kalbą bei administraciją. Etniškumas mūsų tais laikais nei skyrė, nei priešino. Beje, ir politiškai būtų labai naudinga imtis didžiosios kunigaikštystės paveldo, kol jo iki galo nepasiėmė koks nors Lukašenka. Suprantama, kad esminė problema yra mūsų įsitikinimuose. Negali būti Lietuvos Respublikos autochtonų ir Lenkijos Respublikos autochtonų. Įsitikinkime, kad esame ne lietuvių ar lenkų, o Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės autochtonai. Tada viskas bus kaip ir neblogai. Iš karto pamatytume, kad pirmoji lietuviška opera ir pirmasis teatro veikalas buvo ne XX amžiuje, o keliais šimtmečiais anksčiau, bet čia jau kita tema. Ar tai ne gerai?
Itališkai kalbantys šveicarai mano, kad Lugano yra kur kas geriau būti Šveicarijos metropolija, nei Milano priemiesčiu. Šveicarijos vėliava yra graži ir sava, italų kalba gerbiama kaip ir vokiečių, o pinigai - tie patys. Jei taip, tai jokie referendumai nebaisūs, o Lugane itališkai kalbėti ne tik gražu, bet ir „honoras“. Švediškai kalbantys Suomijos gyventojai nutarė, kad jų tėvynė yra ne šalia esanti Švedija, o čia ir dabar esanti Suomija. Suomijos švedakalbiai buvo aršiausi Suomijos nacionalistai ir patriotai, įskaitant generolą Mannerheimą, kompozitorių Sibelijų ar himno autorių Runebergą ir t. t. Kadangi švedai su suomiai nesusipyko, švedai daug amžių valdė suomius, nesiekė atkurti Suomijoje Švedijos “suvereniteto”, nebuvo jokios grėsmės švedų kalbai tapti ne tik laisvai vartojama, bet netgi valstybine, nors švediškai kalbančių Suomijoje yra ne ką daugiau nei lenkiškai kalbančių Lietuvoje. Grėsmės, kad švediškai ir Suomijai kalbančias bendruomenes galima supriešinti praktiškai nėra: švedakalbiai suomiai nori būti suomiais, o suomiai juos laiko normaliais savo tautiečiais. Jei taip, jokios dvikalbės lentelės ir visa dvikalbystė ir specifinės raidės ausų nerėžia ir akių nebado, bet ir gražiai bei garbingai atrodo.
Kanada.... didžiausia de Gaule'io „kliūrka“ buvo pasakyti „Tegyvuoja laisvasis Kvebekas“. Tai netiko nei angliškai, nei prancūziškai kalbantiems kanadiečiams.
Čekoslovakija. Sudetų vokiečiai, kurie istoriškai gal labiau austrai, nemylėjo Prahos ir siekė globos Berlyne. Pralaimėjo abi pusės. Pirma, čekai neteko Sudetų, o vėliau ir visos Čekijos, o netekimą laimino visa civilizuota Europa. Antra, atsigavę po karo, čekai ištrėmė vokiečius iš Sudetų, nes vokiečiai Čekoslovakijos respublikoje gyventi kaip ir neturi. Abu sprendimai buvo lyg galutiniai istoriniai sprendimai, atnešę tik kančias, kurių pasekmės jaučiamos dar ir dabar. Ar mums reikia sekti šiuo modeliu? Ar nebus taip, kad bedarydami buvusios Didžiosios kunigaikštytės palikuonis kuo daugiau lietuviais nesukelsime jų noro būti kuo daugiau lenkais? Taip taip... Tada nukentės ir tie, ir anie. Sudetų istoriją paskaityti tikrai verta, kaip ir istorijas, nutikusias su Klaipėdos „memellanderiais“, Rytprusių lietuvninkais, Silezijos „šlionzakais“ ir panašiais... Ne viskas ten gražu ir mums priimtina, tačiau daug kas tikrai atrodo pamokančiai. Blogas pavyzdys.
Vienos garbingos mokyklos su dėstoma lenkų kalba direktorius viešoje erdvėje pareiškė, kad Lietuvą galima mylėti ne tik lietuviškai, kaip ją myli daugelis lietuvių. Jo manymu, Lietuvą galima mylėti ir lenkiškai. Pasirašiau po šia tiesa. Sutinku su tuo, sutinku, kad Lietuvą galima mylėti dar ir rusiškai, gudiškai , žydiškai, totoriškai, galima net afrikietiškai. Svarbiausia juk - meilės kokybė, o ne jos kalbinė išraiška, svarbu, kad meilė Lietuvai visus mus darytų šios šalies patriotais, kad ji leistų šaliai jaustis tarpusavyje bendraujančių ir vienas kitą palaikančių žmonių bendrija.
O dėl pergalės raidžių kare... Kas jį belaimėtų, laimingas nebus. Vienas ruošis revanšui, kitas – laimėto politinio grobio apsaugai. Ir taip iki kito mūšio.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.