Daugumoje industrinių valstybių darbo teisė – darbo kodeksai ar kiti įstatymai – teisiškai reglamentuoja atostogų trukmę. Kai kurie politikai, ypač kairieji, teigia, kad atostogos yra vienas iš svarbiausių vadinamojo proletariato laimėjimų, viena iš svarbių žmogaus teisių. Daugeliu atvejų nustatomas apmokamų atostogų minimumas, laikas, kurį darbdavys privalo suteikti dirbančiajam.
Esminė nūdienos kontroversija yra ta, kad, viena vertus, išsivysčiusių šalių galimybės leidžia dirbti mažiau, daugiau ilsėtis už tą patį atlyginimą. Tad siekiama, kad žmonės „nepersidirbtų“. Sveikatos apsaugos ekspertai teigia, kad be atostogų galima rimtai sunegaluoti. Tad darbdaviai tiesiog verčiami neišnaudoti žmonių ir leisti jiems ilsėtis.
Kita vertus, noras daugiau uždirbti stiprina tendenciją savanoriškai trumpinti atostogas ir net gauti kompensaciją už neišnaudotą poilsį. Šiuolaikiniai darboholikai, kaip žinome, yra linkę nereglamentuoti darbo ir poilsio režimo santykio, nori suteikti galimybę pačiam darbuotojui rinktis, kokio ilgio atostogų jis nori.
Paradoksalu, bet teisė dirbti (ir užsidirbti) neretai sunkiau įgyvendinama nei teisė ilsėtis – darbo diena normuota, o už viršvalandžius reikia papildomai mokėti.
Aišku, kad šiais laikais daugiausia ilsisi europiečiai, ypač Europos Sąjungos šalių piliečiai, kurių teises siekiama net unifikuoti visos sąjungos mastu. Kai kuriose šalyse atostogų minimumas yra net 5 savaitės. Tokią prabangą leidžia sau Austrija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Suomija, tiesa, kai kur su išlygomis.
Apie mėnesį galima atostogauti Danijoje, Estijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, taip pat Europos Sąjungai nepriklausančioje Norvegijoje bei Šveicarijoje.
Lotynų Amerikoje vyrauja dviejų savaičių atostogos. Išimtis – tik Brazilija, kur jos gali tęstis mėnesį. Žinoma, ilgesnes atostogas ne vienoje šalyje turi specifinių, dažniausiai pavojingų profesijų atstovai. Jiems ir pensija anksčiau.
Trumpiausias atostogas dirbantiesiems siūlo Azijos šalys. Honkonge ir Taivanyje atostogos trunka savaitę, Pietų Korėjoje, Vietname – 10 dienų, daugelyje Lotynų Amerikos šalių – dvi savaites. Daugelyje Afrikos šalių atostogos visiškai nereglamentuojamos, daugelyje valstybių iki šiol nėra jokio teisinio reguliavimo – lemia darbuotojo ir darbdavio susitarimas.
Įdomus reguliavimas Indijoje – viena atostogų diena už 20 išdirbtų darbo dienų, o Izraelyje atostogos ilgėja su stažu nuo 12 iki 24 dienų.
Kai kuriose šalyse – Australijoje, Brazilijoje – įstatymas jau dabar leidžia „parduoti“ atostogų dienas darbdaviui, tai yra gauti piniginę kompensaciją už jas. Atrodo, kad šiuolaikiniame darboholikų pasaulyje norinčiųjų parduoti atostogas nestinga.
Psichologai pastebi, kad pastaraisiais metais Vakarų Europoje ir JAV atsirado vadinamoji atostogavimo manija – atostogoms suteikiama ne poilsio, bet kokių nors ekstraordinarių kelionių, nuotykių misija, atostogauti reikia geriau už kaimynus, geriau už bendradarbius.
Tradicines kalbas „apie orą“ jau pakeitė klausimai, kada atostogausi, ar jau atostogavai ir kur atostogavai. Ne tik aukštos klasės automobilis, tikras „Rolex“ yra prestižo reikalas, prestižiškai reikia ir atostogauti, elito atstovai šito niekaip neturėtų pamiršti.
Dar kelios pastabos dėl Seimo narių atostogų.
Daugelyje šalių parlamentarai formaliai iš viso neatostogauja, nes to jiems neleidžia parlamentarų statusas.
Posėdžių nebuvimas – taip, tačiau ir už Seimo salės ribų Seimo narys yra Seimo narys. Jis negali, kaip paprastas valstybės tarnautojas, pasakyti, kad gulėdamas paplūdimyje nėra įpareigotas žinoti ir rūpintis, kas vyksta jo įstaigoje.
Parlamentaro „įstaiga“ visa šalis, o Darbo kodekso reikalavimai suteikti darbuotojams poilsį, darbdaviui – tautai negalioja. Todėl patikėkite, kad pavargęs Seimo narys, besiskundžiantis poilsio trūkumu, nemeluoja.
Visi dirbantieji turi teisę į atostogas, tik dar ne visi ją išsikovoję. Tačiau mokantys kinų kalbą patvirtins, kad hieroglifai, kuriais užrašomas žodis atostogauti reiškia kažką panašaus į išėjimą klystkeliais.
Tad ne atostogos, o darbas yra, matyt, žmogaus gyvenimo esmė.