Prieš daugiau kaip du dešimtmečius Sovietų sąjunga, be karinių mūšių, pralaimėjo Vakarų civilizacijai. Integruotoji Europos, išaugusi jos terpėje, turėjo tapti amžinos taikos ir tautų bendradarbiavimo simboliu.
Nenuostabu, kad ji ėmė didžiuotis savo vadinamąja MINKŠTĄJA GALIA, kuri, pasak jos ideologų, turi kartą ir visam laikui pakeisti karus ir kitus įvairius nesusipratimus, vykdomus iš „jėgos pozicijų“. Europa, pasiremdama minkštąja galia tuo ne tik garantuoti laisvė ir gerovę, bet taip pat ir saugumą – niekas juk nekariaus prieš geraširdę, teisingą, dorą ir juo labiau minkštą sąjungą. Karas, kaip spėta pasakyti prieš du dešimtmečius, tiesiog nebeįmanomas.
Ne taip toli nuo Integruotos Europos esanti Rusija ėmėsi to, ką tiesiai šviesiai galima pavadinti KARINIU CHULIGANIZMU. Naudojant karinę jėgą laužoma Pasaulio tvarka, paminami geopolitiniai pasižadėjimai ir sutartys, o tas laužytojas – žaliasis žmogeliukas be tautinės ar valstybinės ir net karinės priklausomybės, „sukilėlis“ – be formalios atsakomybės, žodžiu, chuliganas, keliantis realią grėsmę kaimyninėms valstybėms ir visai bent jau regioninei politinei pusiausvyrai.
Ukraina (o dar anksčiau Gruzija), po šiokių tokių dvejonių panorusi tapti minkštosios galios dalimi, susilaukė chuliganiškų veiksmų iš kaimyninės šalies. Tad šiandien ji tapo testavimo laboratorija – kas čia pasirodys stipresnis – minkštoji galia ar karinis chuliganizmas? Kai kas sako, kad laimi chuliganas – šiandien taip iš tiesų gali atrodyti, tačiau testavimas dar nesibaigė.
Aišku, kad minkštoji galia nebuvo pasiruošusi chuliganizmui iš strateginės partnerės pusės. Net jei ir galėjo numatyti tokią galimybę, nenorėjo investuoti į pasiruošimą tokiam negeidžiamam kriziniam scenarijui. Nenuostabu, kad Europos sąjungos ir jai prijaučiančių šalių reakcija buvo veikiau chaotiška, nei gerai apgalvota. Pasipylė kaltinimai dėl nepasiruošimo, koordinacijos nebuvimo tvirto vadovavimo stokos ir, galiausiai, savotiškos kapituliacijos, tikram karui net neprasidėjus.
Sutinku su viskuo, išskyrus kapituliaciją. Sutinku, kad nepasiruošus, nes nė nemanė ruoštis, nekoordinuota, nes tokia koordinacija nebuvo numatyta, neturinti vadovavimo, nes bendroji užsienio politika sprendžia ne tuos uždavinius – jei stengiasi veikiau prekiauti ir draugauti, nei kariauti ir bausti.
Priminsiu, kad minėtoji galia paremta pirmiausia konceptu, jog bendradarbiavimas yra patrauklesnis už konfliktą. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečiams su prancūzais buvo įrodyta, kad bendras ūkis ir prekyba yra kur kas geriau santykių aiškinimuisi nei karas. Tam pritarė ir kitos Vakarų šalys kentėję nuo prancūzų-vokiečių priešpriešos. Visi mini šį pavykusį projektą, tačiau nuo pasitikėjimo vien minkštąja galia Europa ne kartą buvo nudegusi: ir kai Romos laikais manė, kad barbarus reikia pamaitinti, o ne vyti tolyn, ir kai Venecijos Respublikos laikais manė, kad bet kurį priešą galima nupirkti, pasiūlius sandėrį, ir kai nedidelėmis teritorijų dovanėlėmis prieš Antrąjį pasaulinį bandė malšinti autoritarinių režimų apetitus. Amerikos ir Afrikos atradimai prieš kelis šimtmečius turėjo gana „minkštus“ tikslus – prekybą, krikščionybės idėjų plėtrą, tačiau peraugo į nesimpatiškus karus.
Dabar gi bendradarbiavimo modelis turėjo sutaikyti Vakarus su Rytais, tačiau, kaip jau dabar aišku, neva, ir neišmanėliams, nepavyko. Istorija primena ir tai, kad kiekviena civilizacija, nutarusi, kad kariauti nebereikės, žūva nuo barbarų. Tad minkštoji galia turi ne vieną silpną vieną ir negali suteikti jokių ilgalaikio išlikimo garantijų, jei tik kas nors (pavyzdžiui, chuliganas) laužo jos priimtas taisykles.
Tačiau reikia pasakyti, kad tai, ką minkštoji galia darė iki šiol, darė savaip logiškai, net jei ne viskas ten gerai ir teisingai.
Pirma, tai ėmėsi visapusiškos chuligano socialinės reintegracijos programos. Užuot tiesiai šviesiai įvardinus nusikaltėlius, užuot juos neutralizavus ir net nubaudus, pasipylė studijos ir svarstymai apie tai, kas kaip galėjo sugundyti Rusijos prezidentą chuliganiškiems veiksmams, kiek čia kalta aplinka, ligos, profesinė praeitis ir sunki vaikystė. Jau ir ne viena disertacija apginta nagrinėjant, ko reikia Putinui, kad šis grįžtų į „doros kelią“. Paaiškinimų ir tuo pačiu pateisinimų srautas dar ir šiandien neišseko.
Antra, ėmėsi sankcijų politikos. Sankcijos pačios savaime išties yra gera politinio poveikio priemonė, kai ji naudojama nuosekliai ir suprantamai. Istorinė patirtis rodo, kad net aiškinantieji, jog sankcijų nebijo ar jos neveikia, stengiasi sankcijų išvengti. Sankcijos prieš tokias šalis kaip Rusija (ar Baltarusija) yra veiksmingos ir dėl pastarųjų ekonomikos nepaslankumo bei centralizacijos.
Priminsiu, kad fizinius karus Rusija sugeba laimėti, bet ekonominiuose visada pralaimi. Pozityvu ir tai, kad Europos Sąjunga ir jos ideologiniai draugai vis mažiau gėdinasi sankcijas skelbti ir griežtinti ir vis mažiau atgailauja dėl to, kad jos kažkaip paveiks „nekaltus“ Rusijos žmones. Jau nebereikia priminti, kad keturi penktadaliai rusų remia Putiną, o likęs penktadalis, neabejoju, pasisako už sankcijas.
Trečia, Europa vėl solidarizuojasi. Jei Rusija ir turėjo planą europiečius skaldyti, tai planas aiškiai neveikia. Kaip ir Šaltojo karo metais atsiranda pojūtis, kad tokį bendrą turtą, kaip demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, reikia ginti, reikia ginti ir tuos, kuriuos terorizuoja chuliganai. Rusijos, kaip barbarės prie Europos vartų, idėja, buvusi Vakarų politikų įrankiu po Antrojo pasaulinio karo, europiečių emocinės politikos ir strategijos arsenale tebėra ir šiandien. Rusiją barbarų šalimi laikė ne tik gatvės politikai, bet ir „aukštos prabos“ veikėjai. Tačiau vien minkštosios galios tam nepakanka, tad reikia prisiminti, kad Europos gynyba nebegali toliau likti tik stalo žaidimu NATO vadavietėse, ji turi būti reali. Europiečiai ne tokie jau šykštūs gynybai, kaip patys save kaltino. Tad tampa aišku, kad ruošiamasi ne kapituliacijai, o gynybai. NATO su aiškiu Europos indėliu gali būti patikima gynyba, tik reikia organizaciją tam paruošti, grįžti prie griežtesnės 5-to straipsnio sampratos, atsisakant gal kai kurių kitų šiandien nereikalingų misijų.
Naujas Šaltasis karas? Žinoma – tai blogis, bet mažesnis blogis nei konvencinis ar hibridinis karas. Galiausiai jis gali būti tas šaltas dušas chuliganui.
O kaip gi jis?
Nemanau, kad kariniu chuliganizmu galima sukelti pasaulinį karą, tačiau pakartoti kokios nors Bosnijos scenarijų visiškai įmanoma. Ukraina gali (deja, deja) virsti antrąja Bosnija, ypač kai pasirodo ženklų, kad yra pasiruošusi priverstinei „decentralizacijai“. Karas Bosnijoje baigėsi tuo, kad šios šalies piliečiai ir šiandien tebėra supriešinti, sudėlioti į lentynėles, pagal etninę priklausomybę, šalyje lokalinis egoizmas yra didesnė vertybė už nacionalinį patriotizmą. Tai pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti dėl chuliganiškų veiksmų.
Galima prognozuoti, kad Rusijos agresiją prieš Ukrainą sustabdys galiausiai ne koks nors naujas Minsko susitarimas ar kontaktinė grupė, bet režimo pasikeitimas Maskvoje. Bet Rusijai teks iš naujo ieškoti sąjungininkų ir vėl rinktis – demokratija ar naujas bandymas prastūminėti jau kelis kartus nepasiteisinusį chuliganišką politikos projektą. Rusija turi suvokti, kad antagonizmas nėra gera, nors Rusijai gal ir įprasta politika.
Rusija, užuot bendravusi su Europa, nutarė ir vėl su ja konkuruoti, kovoti, jai priešpriešinti kažką neeuropietišką ar kitaip europietišką. Prieš kelis amžius antagonizavusi daugiausia su neeuropinėmis jėgomis, pavyzdžiui, su Osmanais, XX amžiuje ji tapo Europos, o vėliau ir JAV antagoniste. Rusija tebėra priešiška NATO plėtrai ir Europos integracijai. Viduriniosios klasės ar tikrai europietiško tautiškumo nebuvimas, beteisio ir bevalio „demo“ egzistavimas, „barzdotoji“ subkultūra niekaip neleido Rusijai pasiekti Europos valstybės statuso. Trukdo ir dabar.
Putinas visai nepyksta ant teoretikų, laikančių dabartinę Rusiją viso labo aptrupėjusia Sovietų Sąjunga. Tokia Rusija jam artimiausia ir iš tokios Rusijos šiandien paprasčiausiai būtų semtis stiprybės jos gyventojams. Putino sovietinis himnas su imperiniu dvigalviu ereliu ir slaviškąja trispalve yra kaip tik toks sovietų, ir dar senesnės Rusijos simbolių ir ideologijų mišinys. Toks jau... heraldinis chuliganizmas, kuris, beje istorijoje išbandytas, bet nebuvęs ilgalaikis.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Putiną į valdžią atvedė ne ekonominės ir socialinės problemos ar jų sprendimo būdai, o karas, ar tiksliau karinis chuliganizmas Šiaurės Kaukaze. Karas, kuris kelis pastaruosius šimtmečius kaip niekas kitas stiprindavo Rusijos dvasią. Beje, ne tik Rusijos. Kariniai dalykai, muštrai, uniformos ir tvarkos pojūtis atvedė ir sustiprino Hitlerį, Bismarką, Francą, Pinochetą ir kitus neigiamus bei teigiamus herojus. Tvarkyti ekonomikos Vladimiras Putinas taip ir nepradėjo. Santykinį kelerių metų Rusijos stabilumą užtikrino ne koks nors ypatingas planas, o palanki šaliai tarptautinė naftos kainų dinamika. O tai dar viena labai silpna vieta Rusijos politikoje. Ekonomikos silpnumas nebūtinai reiškia valstybės žlugimą, bet ilgesnėje perspektyvoje tampa viena ar kita vinimi į jos karstą.
Romėnų mokslinčiaus Ptolomėjaus geografiniuose apmąstymuose ne kas kitas, o Dono upė skyrė Sarmatia Europea nuo Sarmatia Asiatica. Taigi – Ukraina Europoje, tačiau ji jau ne kartą buvo palikta už Europos. Chuliganas tuo naudojasi, minkštoji galia dar ne iki galo suvokia, kad be kietosios galios chuligano sutramdyti nepavyks. Beje, čia daugiau galimybių Europos ir JAV, o ne Rusijos pusėje. Bet apie kietosios galios galimybes ir jos testavimą karuose tebus kiti rašiniai.