Atskirose šalyse valstybinių vėliavų kėlimo ir kitokio naudojimo taisyklės skiriasi, tačiau bet kuriuo atveju valstybės vėliava yra tos valstybės buvimo vienoje ar kitoje situacijoje simbolis. Kiekviena valstybė reglamentuoja savo vėliavos naudojimą užsienyje ir stengiasi, kad ji būtų valstybės garbės simbolis, nenublokštų jos į dviprasmišką padėtį ir nekeltų politinių ar etninių nesusipratimų.
Lenkijos vėliava atstovauja garbingą ir didingą istoriją turinčiai Lenkijos valstybei, kuri, beje, uždeda jai ir deramai didelę atsakomybę. Lenkijos Respublikos vėliavos naudojimas mitinge - arba nevykęs folkloras, arba nedraugiškas gestas. Kai kas gal pajuokaus, kad panašią vėliavą turi Aukštutinė Austrija, Tiūringija ar Tirolis, tačiau niekas nepatikės, kad tiroliečiai kišasi į mūsų švietimo problemas.
Dabar, stebint iš šalies, atrodo, kad Vilniaus regiono švietimo reikalus gina ne mokytojai ar moksleiviai, o kitos valstybės pasiuntiniai. Ir kovoja ne dėl švietimo, o protestuoja prieš tai, kad Lietuvoje iš esmės viskas yra blogai. Tiesą sakant, koks čia kieno reikalas...
Pastarasis mitingas ir jo baltai raudona forma ima kelti abejonių, kad daugelis dalykų, dėl kurių sutarėme, pasirodo kai kam ne tokie jau ir aiškūs. Paties švietimo klausimas, tiesą sakant, nelabai didelis. Jokie – Lietuvos ir Europos – ekspertai nekvestionuoja, kad įstatymas visai neprieštarauja nei žmogaus teisėms, nei švietimo poreikiams, o veikiau padeda visuomenės konsolidacijai. Galima tartis dėl jo įgyvendinimo greičio, tačiau tai jau ne mitingo, o derybų objektas. Drįsčiau pasakyti, kad geriau išsilaikyti egzaminą anksčiau negu vėliau, bet jei kam labai norisi vėliau, tikrai galima derėtis.
Sutarėme, kad valstybinę kalbą traktuosime kaip valstybinę, o ne kaip laisvalaikio pomėgį. Jei jau taip, tai valstybinės kalbos nemokėjimas Europoje prilyginamas mažaraštiškumui, nekalbant apie tai, kad nemokėti labai nepraktiška. Mokėti ją reikia net ir nemėgstant, nekalbant jau apie naudą.
Sutarėme, kad gimtoji kalba yra būtina, ir jos mokysimės. Gimtoji ir valstybinė ar oficiali - ne visada sutampa ir su tuo susidūrėme ne vienas iš mūsų. Tikrai nekenčiau Sovietų Sąjungos, ir karais tyčia apsimesdavau, kad nesupratu rusiškai, bet rusų kalbos disciplinos turėjau penketą. Net ir dabar rusų kalbos mokėjimas padeda. Beje, iki šiol dėkingas esu ir Lenkijos televizijai, dėl kurios moku lenkiškai... Yra manančių, kad jų gimtoji kalba yra žemaičių ar kupiškėnų. Tegu sau - tai didelė kultūros vertybė, kaip, beje, ir „tuteišų“ tarmė. Vilniaus rajone, kur gyvenu, ją dažnai girdžiu ir jau beveik išmokau...
Sutarėme, kad vieni ir kiti perskaitysime visą Lietuvos Konstituciją, o ne vieną jos straipsnį, perskaitysime visą Europos tautinių mažumų chartiją, o ne vieną sakinį. Tada matysime, kad valstybinės kalbos statusas ir regioninių kalbų vartojimas bei švietimo nevalstybine kalba principai yra visiškai suderinami. Jei labiau pasitikėtume vieni kitais, susitartume ir dėl raidžių, pavardžių ar lentelių...
Sutarėme, kad Lietuvos problemas spręsime Lietuvoje ir neleisime, kad sprendimai prieštarautų visuotinai priimtiems demokratijos, žmogaus teisių ir pagarbos tradicijai principams. Lietuvos vėliava mitinge reikštų ne tik principų laikymąsi bei visuomenės solidarumą. Tokio solidarumo kontekste rastume ir galimybę konsultuotis su Lenkijos švietimo specialistais (juk kalbame apie švietimą iš dalies lenkų kalba). Va, tada derybininkai tegu sėda prie stalo, ant kurio bus ir Lietuvos, ir Lenkijos vėliavos, čia jau tikrai dviejų suverenių valstybių interesas.
Vietoje Post Scriptum galima pridurti, kad kitos tautinės grupės svetimų valstybių vėliavų neatsinešė - arba iš viso neprisidėjo prie akcijos, arba mano, kad problemų nėra, arba Lietuvos klausimus palieka spręsti lietuviams... Juk taip?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.