Tokia ji privalėjo būti pagal Europos integracijos Tėvų valią, tokia ji ir buvo (nebežinau, ar yra) šiandien, kai džentelmenų skaičiaus pasiekė 28, o laukiančių eilė byloja, kad jų bus per 30.
ES yra baisi problema politologams, išauklėtiems pokario skandinaviškos ar amerikietiškos politologijos mokyklose. Pagal daugelį požymių (jei klasikinė politologija galioja) tai yra tiesiog nesisteminė organizacija, netelpanti į klasikinio aiškinimo (federacija-konfederacija-asociacija, valstybių sąjunga...) rėmus. Tai nesisteminei džentelmenų organizacijai šiandien vadovauja Lietuva.
Baigiasi pirmasis lietuviško pirmininkavimo mėnuo. Dėl savo specifikos (prasideda Europos politinės atostogos) jis buvo veikiau uvertiūra nei tikrojo Europos darbotvarkės siužeto įgyvendinimas. ES savotiškai patikrino mūsų sugebėjimus, ir iš esmės nusivylusi neliko – kaip pirmam kartui visai neblogai.
Mes gi šiek tiek išsigandę pamatėme, kad ne viskas taip baisu – ES šalių ministrai draugiški, vadovai geranoriški, Lietuvių surengta pirmininkavimo pradžios šventė pripažinta viena skoningiausių pastarųjų metų istorijoje, o Prezidentas Hermanas Van Rompuy laimingai netyčia pavadina Lietuva Tėvyne Mūzų....
Nors (kaip ir tikėtasi) kai kurie ministrai ir žemesnio rango pareigūnai neišvengė lingvistinių ir profesinių problemų, nors Lietuvoje dar svarstoma, kokia čia mums iš to nauda, tarpinis vertinimas turėtų būti su pliuso ženklu.
Per 184 pirmininkavimo dienas Lietuva turi padaryti tai, ko iš jos tikisi Europa. Tačiau ko ji iš tikro tikisi? Lietuva pirmininkaudama ES Tarybai atstovauja formaliajam Sąjungos veidui. Pirmininkavimą veikiausiai laikysime sėkmingu, jie nieko labai blogo, priklausančio nuo Lietuvos, per pusmetį nenutiks.
Formalioji Europa funkcionuoja pabrėžtinai darniai, sutaria dėl biudžeto skaičių ir bendrųjų politikų, europiečiai aukštuose forumuose bendrauja mandagiai ir sudaro beveik harmoningai funkcionuojančios bendruomenės įspūdį.
Lietuvai nelengva – ji pirmininkauja prieš pat Europos Parlamento ir Europos Komisijos rinkimus, todėl turės siekti baigti kitų pradėtus darbus, vienas svarbiausių pirmininkavimo renginių – ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas. Dėl to jaučiamas tam tikras darbinis nerimas, tačiau tai sveika nuotaika, išeisianti Lietuvai tik į gerą. Labai norisi linkėti, kad ruduo būtu ramus.
Formalioji Europa galbūt tokia ir liks, tačiau toje pačioje ES yra ir kita – neformalioji jos pusė. Jos ruduo būti ramus visai nežada.
Jeigu šiandien koks ateivis-marsietis pažiūrėtų į ES iš šalies, savo ataskaitoje parašytų, kad tai labai keista organizacija, kupina vidinių konfliktų, bėdų ir nesusipratimų. Turime Sąjungą iš 28 šalių, kurių beveik kiekvieną drasko vidaus politikos negandos.
Lietuviai darniais būgnų garsais pasveikino visų 28 draugiškų šalių santykių harmoniją, tačiau kasdieniame gyvenime harmonijos ne taip ir daug. Graikai streikuoja, bulgarai protestuoja, portugalai su airiais rauda, besiruošdami didžiai aukotis, Čekijos ir Ispanijos valdžia kaltinama paties aukščiausio lygio korupcija. Kipras ir Slovėnija balansuoja ant krizės bedugnės krašto. Italijos ministras apkaltintas rasizmu, Lenkijos prezidentas, atvykęs į Ukrainą susitaikymo misijai, gauna kiaušiniu į sprandą. ES naujakuriai kroatai nebesupranta, ar ES yra gėris, ar suvereniteto auka – spauda pilna graudžių verksmų apie neva naują okupaciją.
Britai tyčiojasi iš Euro ir ruošia referendumą, belgai skyla ir niekaip nesuskyla, vengrai renka akmenis, sumėtytus į jų daržą dėl pernelyg tradiciškos konstitucijos, bulgarai su rumunais pripažįsta, kad daugeliui ES reikalavimų jie dar nepasiruošę... Net garbiojo Liuksemburgo Premjeras atsistatydina, paaiškėjus ne itin maloniems vietinių politikų sekimo faktams.
Vokiečiams rinkimai ir jiems niekas neįdomu. Santykius su JAV totaliai griauna tūlo Edwardo Snowdeno sukeltas „šnipinėjimo skandalas“. O ES prezidentas vis tiek skelbia, kad Lietuva – Tėvynė Mūzų, ir kad viskas labai puiku.
Ar Lietuva šiandien pirmininkauja ir tokiai (ne)įprastai Europai? Kodėl tas neformalus ES veidas vis labiau skiriasi nuo formalaus? Mes dėl to lyg ir nekalti, tačiau ir mes turime pripažinti, kad ES ne visai tokia, kokia turėjo būti pagal jos kūrimo strateginį planą.
Šalia dvigubų greičių, skirtingos geometrijos Europų reikėtų įvesti dar vieną sąvoką – Europa yra skirtingų charakterių skirtingų norų ir skirtingos gyvensenos bendrija. Kuo bendrija didesnė, tuo tų gyvensenų daugiau, tuo jos skirtingesnės. Charakteriai skirtingi. Charakteriai darosi nesutampantys, kai šeima nebefunkcionuoja normaliai, kai vis sunkiau savo publikai įrodyti, kad gyventi reikia solidariai ir džentelmeniškai, ir nemanyti, kad didesnio kąsnio nugvelbimas iš bendro katilo yra didis ir pasigyrimo vertas politikos laimėjimas.
Per visus tuos integracijos dešimtmečius Europa taip ir nesukūrė to, apie ką tiek daug kalbėjo, nesukūrė to tikro europietiško identiteto, tos pilietinės Europos bendruomenės, kuri mus skatintų mylėti vieni kitus, o ne skaičiuoti, kas ką „apvalgo“. Barame save, kad neturime vadinamos pilietinės visuomenės, tačiau ar ją turi visa likusi Europa?
Sukūrėme valstybių Europą, tai tiesa, tačiau taip ir nesukūrėme išsvajotos žmonių Europos. Niekas kol kas nenori ES mesti, tačiau niekas jos nebemyli – Europa tampa nebe tikslas, o naudos gavimo instrumentas, Europa – atpirkimo ožys, tampantis visų krizių pirmine priežastimi.
Krizės egzamino neišlaikome, vis daugiau ženklų rodo, kad Europa nesolidarėja, „nesusiima“, o veikiau atskirai kiekvienos šalies vardu kovoja už savo išlikimo galimybes. Jokia sutartis nepadės, jokie prekybos apimčių ar investicijų skaičiai nedžiugins, jei nesame dvasiškai artimi, jei minėtieji charakteriai nesutampa.
Kol mus jungia Europos pinigai, Šengeno zona ar bendras parlamentas, galima gyventi, tačiau kas gi laukia Europos, kurioje charakteriai ir vis labiau skirsis? Biurokratams bus sunku patiems suprasti ir kitiems paaiškinti, kas atsitiko, kad esant tokioms geroms galimybėms ir tokiam geram finansavimui, tiek daug gyvenimu nepatenkintų Europos piliečių. Rytų partnerystės šalys, užuot veržęsi į Sąjungą, pradeda ja vis labiau abejoti, o mes nesame iki galo tikri, kad Rytų partnerystės viršūnių susitikimas bus Lietuvos diplomatijos triumfas.
Gal kas pasakys, kad korupcija yra čekų ar ispanų vidaus reikalas, o Kipro bankai tegu domina turtingus rusus ir tiek, tačiau taip sakydamas klaidins save ir kitus – ES vidaus reikalų vis mažiau ir krizės vienoje ar kitoje šalyje veikia visus. O tokiems kriziniams uždaviniams spręsti didžiai biurokratizuotoje Europoje tiesiog nėra jokio mechanizmo. Nemeilė Europai atsiranda „iš apačios“, ir ta nemeilė vienų kitiems yra tikrasis visų bėdų kaltininkas. ES vadovai kiek įmanoma pataikauja piliečių įnoriams, ima atleisti moralines ir finansines nuodėmes, tačiau ir tai jau nebepadeda...
Niekas nenori pranašauti krizių ir kitų blogų laikų. Krizės ateina ir be pranašysčių. Šiandien, deja, niekas nežada Europai ir ilgalaikės laimingos prognozės.
Ar Lietuvos pirmininkavimas gali ką nors pakeisti? Ar nori ką nors pakeisti? Ar nori, kad pirmininkavimas kuo greičiau pasibaigtų, ar kad išliktų istorijoje? Ne tik su poezijos, bet ir politikos Mūzomis.
Karoliui Didžiajam kažkada jo valdoma Europa pasirodė per didelė. Jis jos nelaikė „vienam gabale“, o padalino vaikams. Kiti vėliau lipdė ir vėl dalino. Pagal charakterį.
Žinomas amerikiečių politologas Georgas Friedmanas savo bestseleryje „Kitas šimtmetis“ teigia, kad XXI amžius dar ilgai bus Amerikos (ne Kinijos ir ne Europos ) amžius. Daugiau šansų nei Kinija, Rusija ar ES turi atskirai paimtos Japonija, Turkija (Naujieji Osmanai) ar tai ką jis vadina Lenkijos Sąjunga (de facto tai naujoji Žečpospolita). Pliusas mūsų galimybėms. XXI amžius bus nebe integracijos, o veikiau kovos už save laikas. Štai taip.
Jei neišsigąstume, tai dabar pats laikas siūlyti tai, ką pasižadėjome prieš dešimtį metų pradėdami savo narystę ES. O žadėjome naujų idėjų, šviežio kraujo, romantiškai racionalaus mąstymo, žadėjome Europai širdį, kurios, kaip kažkada teisingai sakė buvęs Komisijos Pirmininkas Jacquesas Delorsas, Europai taip trūksta. Kažkada niekieno labai neraginami pasiryžome Vilniaus dešimtukui, labai neraginami kažkada nuraminome Ukrainą, tad jei norime, sugebame.
Siūlyčiau bent pabandyti, nes kitas toks palankus momentas ateis negreitai.