Tuomet Aralo jūra dar nebuvo išdžiūvusi, nors upių vagos jau pakeistos. Tuomet Sibiro upių jau nebandyta kreipti į pietus, bet ne dėl kvailos bravūros, o stokojant technikos. Mačiau projektą, siūlantį išsprogdinti visa Naujosios Žemės salyną, kad šiltojo Golfo srovė tirpdytų Arktikos ledus… Ir dar daug ko. Žmogus, nugalintis gamtą, buvo vienas iš sovietinio prasčiokiško pasididžiavimo simbolių.
O šiandien, įsitraukęs į diskusijas apie minėtąją encikliką, išgirdau priekaištaujant, kad Bažnyčiai nereikėtų kištis į gamtos valdymo ar niokojimo reikalus – geriau virti benamiams sriubą, guosti nusivylusius asmeniniu gyvenimu, sekmadienį surengti ritualą, vadinamą mišiomis, bet nesikišti į kažkokius globalius reikalus.
Niekinantį požiūrį į sriubą bei „ritualus“ palikime kitam kartui. Pakalbėkime apie globalius dalykus. Katalikų Bažnyčia kaip tik ir yra bemaž pati globaliausia žmonių bendrija, o jos vadovai niekada nevengė imtis visam pasauliui aktualių temų. Būta juk ir politinių-socialinių enciklikų, ir fundamentalių veikalų apie žmogaus gyvybę – jos pradžią ir žemiškąją pabaigą.
Šį kartą Katalikų Bažnyčios vadovas ėmėsi autorystės, piešdamas ekologinį mūsų bendrų namų veidą. Ne todėl, kad autorius turi chemiko išsilavinimą ir ne todėl, kad reikia kokio nors naujo biologijos vadovėlio ar atmosferos valymo instrukcijos. Mums reikia supratimo, kad šiandienei ekologijai (mokslui apie organizmo ir aplinkos santykius) reikia tikėjimo dimensijos. Jos nebuvimas didele dalimi lemia, kad ligšiolinės žmogaus pastangos „susikalbėti“ su gamta nėra laikytinos sėkmingomis. Aplinkos problemos suvokiamos tik per pramonės augimo ar anglies dioksido išmetimo skaičius, per prekybą taršos limitais ar ozono skylės matavimus, neleidžia suprasti nei žmogaus tikslų, nei gamtos „atsako“ į žmogaus veiklą.
Paskaičius encikliką susidaro vaizdas, kad popiežius – tai XXI amžiaus stalkeris, herojus iš mūsų kartais žinomo Andriejaus Tarkovskio filmo ir brolių Strugackių romano „Piknikas šalikelėje“. Žmogus, vedantis per paslaptingą ekologinę anomaliją, kurioje vyksta keisti ir neprognozuojami dalykai.
Nesu iki galo tikras dėl klimato atšilimo teorijos teisingumo, tačiau, kad šiuolaikinis žmogus neberanda harmonijos su gamta – abejonės nekyla. Pergalėmis prieš gamtą buvo vadinamos ne tik ekologinės katastrofos ir biologinės nesąmonės, tokios kaip sovietinio „mokslo“ įrodinėjimai, kad apelsinai gali augti šiaurėje, o taip pat ir socialiniai eksperimentai. Gamta prieš mus nekariauja, tad ir nugalėti ją nėra prasmės. Niekas nelaimi karo, kurio nėra.
Tiesa, ekologinei bravūrai buvo pasidavusi ir ne viena praeities civilizacija. Senovės graikai beatodairiškai kirtę miškus savo reikmėms, sukūrė dykumas Sicilijoje ir kitose salose, nesubalansuota žemdirbystė sukėlė tik nekontroliuojamą skėrių dauginimąsi Afrikoje, unikali Australijos ir Naujosios Zelandijos gamta nuniokota atvežus ten naujas nebūdingas gyvūnų rūšis.
Popiežius ne šiaip sau primena, kad būdami dvasinės būtybės esame ir gamtos dalis, kad mes, kaip ir gamta, esame to paties Dievo kūriniai, kad negalime rūpintis savimi, nesirūpindami kitais. Viskas, ką nuodėmingo darome gamtai, darome nuodėmę. Nuodėmę, kylančią iš godumo, puikybės, pykčio ir kitų blogybių, nuodėmę, kai „kovoje“ su gamta ar plėšiant gamtą, paminamos dvasinės vertybės, o dažnai ir elementarios žmogaus teisės. Nuodėmę, kai užuot siekę harmonijos su gamta, norime ją okupuoti ir aneksuoti.
Kaip tai pasireiškia praktikoje?
Okupantui bet kokia žemė – tik grobis, kuris dažniausiai virsta šiukšlynu. Pagal prišiukšlintos gamtos kiekį galime spręsti, kuri gyvena daugiausia minėtų okupantų. Peržiūrėjus daugybę suvestinių ir tyrimų išvadų nesunku pamatyti, kad aplinka kenčia nuo kelių esminių priežasčių – ekonominio godumo (buvusi SSSR, Kinija, Indija, Lotynų Amerikos šalys), „niekam nepriklausančios“ planetos dalies (Pasaulio vandenynai ir oras), teritorijos, kur nepaisoma elementarių žmogaus teisių (Afrika, ta pati Kinija ir kai kurios buvusios SSSR vietovės), vietovės, kur godumas resursams paniekina bet kokį padorumą žmogaus ar gamtos atžvilgiu (Afrika).
Turėtume žinoti, kad pirkdami pigias azijietiškas prekes ar pigius Afrikos vaisius dažniausiai nesumokame to ekologinio mokesčio, kuris virsta gamtos katastrofomis vienoje ar kitoje pasaulio vietoje. Nelabai mus turėtų žavėti Kinijos, Indijos ar kitų BRICS šalių laimėjimai ekonomikoje, pasiekti tiesiog niekinant ekologinę dimensiją. Jei tai ir laimėjimai, jie labai trumpalaikiai. Kaip banaliai beskambėtų, bet ten, kur žmogus nėra laisvas, ten kur nėra teisės ir pasirinkimo atsakingai gyventi galimybės, neapykanta aplinkai yra tik gilesnė. Štai ir dar viena pamoka apie demokratiją ir tikrąsias, o ne menamas žmogaus teises.
XXI amžiaus stalkeris dar kartą pasako, kad dvasingi peizažai jau virto tik adresais, miestai ir laukai – gyvenamosiomis ir žaliosiomis zonomis. Ir jau ne branduolinis konfliktas (kuris taip pat yra puikybės išraiška) ir ne kosminės katastrofos gali pribaigti žmogaus žemiškąją istoriją. Civilizacijos ekologinė eutanazija yra visai nebe mokslinė fantastika. Žmogus išnaikino jau nemažą Dievo kūrybos dalį, skirtą ne kam kitam, o tam pačiam žmogui. O dabar kelia ranką ir prieš save. Kai kas pamanys, kad analogija per grubi, mes juk ne kokia ten Afrika. Siūlau susipažinti su ABC televizijos prieš kelis metus sukurtu filmu „Žemė 2100“ (Earth 2100), kuriame įtaigiai parodoma, kaip civilizuota Amerika virsta dykumų ir beraščių valkatų kraštu.
Iš pirmo žvilgsnio stalkeriškas paradoksas yra tas, kad viskas pasaulyje daroma lyg ir žmogaus būvio pagerinimui, bet civilizacijos būklė blogėja. Imsime mirti nuo ligų ir negandų, kurioms nesame pasiruošę. O pasiruošę nesame todėl, kad dažnai labiau apsimoka jas ignoruoti, nei imtis prevencijos.
Zbigniewas Brzezinskis dar prieš keliolika metų knygoje „Nebevaldomas pasaulis“ numatęs dabartinę situaciją teigė, kad technologiškai išspręsti galima daug problemų, tačiau didžiausios civilizacinės problemos – moralinės. Būtent dėl jų nesutariame, pavydime, apgauname vieni kitus, okupuojame ir aneksuojame. Tai mūsų didžiosios politikos bėdos. Kad ir koks fiziškai ar intelektualiai galingas politinis darinys valdytų pasaulį, jis bus tik menkas gamtos parazitas, jei neatras harmonijos su aplinka. Tad tikrasis ekologijos apibrėžimas turėtų sakyti, kad tai mokslas apie harmoningus organizmo ir aplinkos santykius. Apie tai ir kalba popiežius Pranciškus, tikėdamasis, kad aplinkiniai supras, jog ir tikėjimas bei Dievo meilė yra kur kas daugiau nei protingų tekstų paskaitymas ar kitokie „ritualai“...
Žmogui suteikta pirmenybė, o ne viršenybė – moko mūsų dienų Pranciškus. Dievas – ne abstrakcija. Jis gyvas Jo kūrinijoje. Todėl mylėti Dievą – tai mylėti kūriniją. (Dabar vadiname aplinka, lyg mūsų joje nebūtų.)