E. Vareikis. Trumpas – naujasis Trumanas, arba ką mums daryti su ta Rusija?

Mėgstame minėti sukaktis, o ypač vadinamąsias apvaliąsias. Šiemet sukanka 70 metų nuo to laiko, kai paskelbta Trumano doktrina, kai JAV pagaliau apsisprendė, ką daryti su Antrąjį pasaulinį karą laimėjusia savo sąjungininke TSRS, vis labiau demonstruojančia savo jėgą ir atvirai ketinančia pertvarkyti pasaulį pagal liguistas Stalino vizijas.

Trumpai kalbant, amerikiečiai ėmėsi sovietų sulaikymo strategijos. Supratę, kad Maskvos režimo jie nepakeis, nepakeis ir jos politikos siekių, Amerikos politikai apsisprendė globaliai imtis priemonių, kiek įmanoma apsaugančių pasaulį nuo sovietų keliamos grėsmės. Tuomet visų pirma reikėjo ginti Vakarų Europą (tada svarbiausia Turkiją ir Graikiją), Pietryčių Aziją, vėliau ir Afriką bei Lotynų Ameriką. Mes, tiesa, likome ne toje pusėje, kurią galėjo pasiekti JAV ranka, tačiau galiausiai TSRS sužlugo.

Politologai ir politikai šiandien ne tik mini Trumano doktrinos septyniasdešimtmetį. Nemažai ženklų rodo, kad dabartinė Rusija ketina elgtis panašiai, kaip elgėsi Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo.

Doktrina nebuvo tobula. Negarantavo laisvės visiems, leido būti kritikuojama kaip imperializmas. Sunkiai veikė Trečiajame pasaulyje. Bet vis tik – suveikė. Ją galiausiai pakeitė Istorijos pabaigos konceptas ir noras spręsti didžiąsias geopolitines problemas kaip neva užsilikusias. Šiandien matome, kad istorijos pabaigos idėja nepasitvirtino – „istorijos sukuriama“ daug ir dar daugiau.

Vis dar vadinamosios nesisteminės politikos atsiradimas rodo, kad ligšiolinės sistemos arba apvylė, arba tiesiog apgavo. Bendrai paėmus, lauktos laimės neatnešė. Neatnešė jos formali žmonių lygybė prieš įstatymą ir vienodos visiems balsavimo teisės. Neatnešė laimės ir formalus teisingumas visiems, o taip pat ekonominės gerovės prioritetas prieš moralę. Neatnešė laimės multikultūriniai skiedalai ir socialinių tinklų globalizacinės pagundos. Neatnešė laimės progresiniai mokesčiai ir stropiai dalinama parama „trečiajam pasauliui“. Žmoniją užvaldė nepasitikėjimas, pavydas, panieka ir neapykanta... Nesunku pastebėti, kad tai antipodas priverstinei labdarai, formaliai draugystei ir statutinei meilei. Antipodas „multikultūralizmui“ bei rasinei harmonijai, antipodas politiniam korektiškumui, seniai tapusiam politiniu melu. Kiekvienoje šalyje savaip.

Politika, turėjusi būti gerąja prasme pragmatiška, tapo deideologizuota ir savotiškai depolitizuota. Ją pakeitė grobuoniškas merkantilizmas, pažiūrų reliatyvizmas – visi vienodai blogi, tad ir mes galime būti neblogi – nėra laisvės ir kitokių vertybių, yra tik ekonominė nauda, vertybės ir abstrakčios „vertybės“, dažnai deklaruojamos kaip laisvės elgtis nedorai išraiška. Prieš jau daugiau kaip du dešimtmečius didysis politikos įžvalgų guru Zbigniewas Brzezinskis numatė, kad XXI amžiuje laukia sunkūs laikai – įprastiniai politikos procesai nebevyksta, o kas vyksta – nesuprantama ir nebevaldoma.

Tokioje šviesoje visai pateisinama tampa ir geopolitinė kleptomanija, tapusi pastarojo dešimtmečio Rusijos politikos veidu. Šios šalies praradimai per pastaruosius kelis dešimtmečius tikrai įspūdingi. Rusija teturi apie pusę buvusios SSSR gyventojų, prieš ketvirtį amžiaus jos kariauna buvo Vokietijoje, o dabar jau ir ne taip toli Maskvos, ekonomiką palaiko daugiausiai resursų švaistymas, politiką – branduolinis šantažas, kibernetinis chuliganizmas ir pasaulio nenoras „nervuoti“ šalies vadovus. Mitas, kad Rusijos demokratizacija yra tik laiko klausimas, virto apgailėtinais draiskalais. Pragmatiškoji Rusija, nepaisant savo netekčių, vis dar neslepia noro būti kažkuo dideliu ir reikšmingu, ir dėl to jai visai nesvarbu, kokiomis priemonėmis tai pasiekiama.

Tačiau tas „nevaldomas pasaulis“ taip pat nėra Rusijai draugiškas ir, metams bėgant, vis mažiau patiklus. Kinija vis dažniau žiūri į rusus kaip į nelabai vykusiai besiverčiančius „jaunesniuosius brolius“, islamo pasauliui jie tik faktorius, besikišantis į besiriejančių grupuočių vidaus reikalus... Likusiam pasauliui Rusija vargu, ar gali pasiūlyti kokį patrauklų ekonominį ar ideologinį ateities projektą, kelius ar gamyklas Afrikoje dažniau stato tie patys kinai. Euroatlantinei bendrijai jie vis mažiau strateginiai partneriai, vis daugiau – saugumo problema. Nors ilgalaikėje perspektyvoje laimingas scenarijus Rusijai nerašomas, artimiausiu metu ši šalis vis dar yra ganėtinai pavojinga.

Praėjus jau beveik trims dešimtims metų po TSRS griūties, net labiausiai norintiems matyti Rusiją pasikeitusią tampa aišku, kad ji nepasikeitė. Jeigu kokia nors Vokietija pripažino Antrojo pasaulinio karo baigtį kaip logišką atpildą už politines nuodėmes, tai Rusija, kaip žinia, TSRS griūtį laiko katastrofa – skriauda, dėl kurios reikia „atsiteisti“. Tad prezidentas TRUMpas yra lyg anas TRUMenas – akis į akį su valstybe, siekiančia ne gyventi pasaulio tvarkoje, o ją pakeisti.

Rusija labai norėtų pasirašyti kokį nors susitarimą su likusiu pasauliu, leidžiantį jai ramiai turėti kokią nors įtakos sferą (a la naują Molotovo-Ribbentropo paktą), tačiau vadinamieji Vakarai, nepaisant visų kaltinimų demoralizacija ir pataikavimu Maskvai, į tokius sandėrius neina. Vis tik, sakoma, žmonės turi teisę apsispręsti, kurio pusėje būti, o mūsų – Vakarų – pareiga ginti tuos, kurie apsisprendė būti su mumis.

Taigi, Rusijos sulaikymas tampa būtina JAV, o ir visos Euroatlantinės strategijos dalis. Sulaikymas XXI amžiuje gal ir panašus į tą, kuris buvo prieš septynias dešimtis metų, tačiau su sava specifika.

Pagrindiniai sulaikymo strategijos elementai šiandien yra šie:

Neleisti Rusijai plėstis. Aneksuotų teritorijų, pseudorespublikų sąrašas turi tik trumpėti. Šalis, esančias geografiškai netoli, reikia saugoti nuo Rusijai palankių režimų įsigalėjimo ir pseudosąjungininkų (tokių kaip buvo Varšuvos sutarties organizacija). Aiškiau apibrėžti mūsiškių sąjungininkų statusą. Pasaulis šiandien nėra dipolis, tai kur kas sudėtingesnė sistema (tą rodo sankcijos prieš Rusiją, kurios neva kenkia... Europai?).

Aiškiau suprasti ir kryptingiau naviguoti nepolitinių tarptautinių organizacijų ir nevyriausybinio sektoriaus veiklą. Žinia, Rusija nesidrovi savo politiką realizuoti būtent per tokias organizacijas – sporto, pašto, kultūros, ir kartais jai tai visai pavyksta.

Politikos deideologizaciją pakeisti kryptingos ideologijos politika – ginti ne abstrakčių vertybių, bet dorybių ideologiją, baigti pagaliau su nuostata, kad kiekvienas turi teisę net į ideologinę beprotybę ar savižudybę. Dar Brzezinskis pastebėjo, kad baisiosios mega-ideologijos (komunizmas, nacizmas) gimsta būtent ideologiniame chaose.

Autoritarinius rėžimus reikia ne tik „gorbačiovizuoti“, bet suvokti, kad tikslas yra ne jų transformacija, o pakeitimas.

NATO yra karinis aljansas, o ne diskusijų klubas, ES – politizuota prekyvietė, o ne plepalinis Europos saugumo garantas. Negalima organizacijų kaitalioti vietomis ar žaisti vienos kitų žaidimus. Ir iš viso – geriausia, kad kiekvienas darytų ką geriausiai išmano – nereikės kaitalioti statutų, orientacijų ir kokių nors socialinių bei dar kitų lyčių.

Galiausiai reikia gyventi su mintimi, kad dabartinė Rusija nėra kokia nors amžina ir nepakeičiama. Nepakeičiamų tik kapinės pilnos, kažkada juokavo Charles de Gaule. Jei norime demokratijos, reikia jos ne tik ieškoti, bet ir kurti – nesėkmingos vedybos dažnai nesėkmingos dėl pačių besituokiančiųjų kaltės – nereikia vien norėti demokratijos ar laisvės, reikia ja būti.

Prezidentas Trumpas, sako, panašus į prezidentą Reaganą, nes nevynioja žodžių į vatą. Galėtų būti panašesnis ir į prezidentą Trumeną, kuris svajones apie saugumą pavertė realiu saugumu.