Po sunkaus politinės reputacijos išbandymo atsistatydino švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, paskutinėmis Seimo pavasario sesijos dienomis dar suspėjusi atiduoti mokinių skaičiaus klasėse ir mokyklose kriterijus nubrėžiantį įstatymą. Iki pasitraukdama iš pareigų buvusi ministrė užtikrino, kad būtų atnaujintos ugdymo programos ir įsiteisėtų tarpiniai mokinių pasiekimų patikrinimai kartu su pagalbos mokiniui paketu. Ji taip pat subūrė partijas susitarti dėl švietimo politikos iki 2030-ųjų.
Vasarą švietimo bendruomenę nuliūdino kitas praradimas – iš pareigų pasitraukė jaunas talentingas lietuvių kalbos mokytojas Alius Avčininkas. Vienoje skaitomiausių šių metų knygų „Mokytojas“ savo sprendimą nebedirbti lietuvių kalbos mokytoju spalvingai atskleidžia ir Karolis Klimas.
Tiek abu mokytojai, tiek ministrė neatlaikė spaudimo ir krūvio. Gali pagalvoti, kad švietimo sistema ryja jai dirbančius žmones.
Šių metų mokslo metų pradžios šventę dalis švietimo bendruomenės pasitinka su nuostata nebesitaikstyti prie tokios negailestingos sistemos – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga žada skelbti streiką.
Tik ar savalaikis ir pamatuotas toks profesinės sąjungos tonas pradedant žinių sezoną atsinaujinančioje mokykloje? Juk aplinkybės ateinantį rugsėjį kitokios nei anksčiau.
Ministerija dėjo pastangas, kad šį rudenį mokytojai grįžtų į sveikesnę ekosistemą negu anksčiau. Taip išeina, profesinė sąjunga nusiteikusi streikuoti ne dėl to, ko valdžia nepadarė, o prieš įgyvendinamus pokyčius, kurie praktikoje dar neregimi. Dalis mokytojų siekia iš naujo derėtis dėl darbo užmokesčio, nors jo augimas išlieka ministerijos kelrodžiu, kaip numatyta jau suderėtose kolektyvinėse sutartyse su profesinėmis sąjungomis ir partijų susitarime: „iki 2024 metų pabaigos mokytojų vidutinis darbo užmokestis sudaro 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio“.
Streiko pažadą suvokiu kaip pokyčių baimę. Tikėtina, ne viskas šiais metais vyks sklandžiai, gali pritrūkti išteklių naujovėms įdiegti. Suprantama, tai kelia nerimą, nes, anot K. Klimo, „užauginti žmogų niekada nebus lengva“. Vis dėlto kritika pasitinkant naujoves trikdo. Viena Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderių, socialdemokratų bendražygė lituanistė Lilija Bručkienė stebisi, kodėl pirma parengtos ugdymo programos, o ne mokymo priemonės: „Programos įdiegimas mokykloje turėtų būti pastato stogas, kai visas pastatas pastatytas. O dabar mes pradedame pastatą statyti nuo stogo“, – sakė L. Bručkienė (2023-05-06). Ar nėra atvirkščiai? Juk programos – tai ugdymo mokykloje pamatas! Pagal tą pačią analogiją mokytojų įgūdžiai būtų mūrinės sienos.
Didžiausia atnaujintųjų programų vertybė – liberalumas. Tokia savybė irgi kai kam turbūt nepatinka. Ko gero, nuo šio rudens prasideda vienas ryškiausių užtrukusios ugdymo desovietazcijos etapų, ryškus posūkis vakartietiškų standartų kryptimi. Apie trečdalį turinio savo ugdytiniams parinks patys mokytojai. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programoje iš 36 privalomų autorių liko 14 (tarp jų 6 – užsienio). Mažiau valstybinio spaudimo, vadinasi, mažiau krūvio mokytojams. Laisvesnio turinio lietuvių kalbos pamoka yra tas idealas, kokio savo darbu nelanksčioje sistemoje taip siekė lituanistai A. Avčininkas ir K. Klimas. Ar nauja metodika paskatins humanitarinį jaunimą grįžti į mokyklą?
Juolab kad jau kitų metų pabaigoje mokytojai uždirbs 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio (Valstybės duomenų agentūros duomenimis, dabar šis dydis iki mokesčių sudaro lygiai 2 tūkst. eurų). Mūsų pareiga Seimo Švietimo ir mokslo komitete užtikrinti, kad Vyriausybė laikytųsi algų kėlimo grafiko ir atitinkamai numatytų lėšų kitų metų valstybės biudžete, kurio projektą gausime jau spalį. Kelsime atlyginimus nepaisant to, streikuos mokytojai ar ne. Kelsime, nes taip visi esame sutarę, įskaitant deguonies į streiko idėjos ugnį pučiančius socialdemokratus.
Dabartinė Vyriausybė su ministerija ir visa valdančioji dauguma nesėdėjo sudėjusi rankų, spinduliuodama hipnotizuojančią buvusio dviejų kairiųjų valdžių ministro ramybę. Pastaruosius trejus metus švietimo permainos kartu su pandemijos, pabėgėlių, karo ir klimato krizių valdymu Lietuvoje lėkė bene didžiausia pavara. Dėl to karšta. Dėl to mokykla mokslo metų pradžios šventę pradės nuo pluošto naujovių ir dar neskaitytų vadovėlių.
Streiką buria viena profesinė sąjunga iš kelių šalyje veikiančių švietimiečių profesinių bendrijų. Toks streikas taptų dar vienu administraciniu faktoriumi ir nepalengvintų ugdymo proceso rugsėjį atsinaujinančioje mokykloje. Bet tie, kurie grįš į klases nesudirgę, pasitikintys savimi ir vykdantys tarpusavio įsipareigojimus, augins asmenybes jau liberalesnėje ekosistemoje ir atitinkamai patys augs kaip orūs, adekvatų atlyginimą uždirbantys profesionalai.