Edita Rudelienė. Mūsų mokyklų mažėjant – daugiau dėmesio kiekvienam vaikui

Mokyklų tinklas Lietuvoje – viena sudėtingiausių ir jautriausių valstybės ekosistemų. Šią Seimo sesiją užbaigsime priimdami didelį pluoštą pataisų, kuriomis bus nustatytos sveikesnės sąlygos siekti žinių lietuviškoje mokykloje.

Būtų galima vieną svarbiausių šios kadencijos darbų švietimo srityje įvardyti „reforma“, vis dėlto mūsų reguliavimo darbą tiksliau pavadinti švietimo sąlygų suderinimu su tikrove. Kartu keičiamo Švietimo įstatymo nuostatos suderinamos su Konstitucija, atliepiant šių metų balandžio 26 d. priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą.

Pirmiausia, kas būdinga lietuviškos mokyklos tikrovei? Dar, regis, taip neseniai, 2000 m., apie 600 tūkst. mokinių lankė daugiau kaip 2300 bendrojo lavinimo mokyklų. Per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį mokinių sumažėjo trečdaliu, pačių mokyklų – tūkstančiu.

Šiais mokslo metais mokosi beveik 345 tūkst. mokinių – tai yra beveik perpus mažiau nei amžiaus pradžioje, jie lanko jau mažiau kaip tūkstantį mokyklų.

Lietuvoje vaikų mažėja greičiau, negu užauga vienas vaikas. Tokia Lietuvos demografijos padėtis yra didelis ir sunkus uždavinys kiekvienai valdžiai, kiekvienam švietimo ministrui. Mažėjantis gimstamumas skurdina ne tik mokyklą: kaip atkreipė dėmesį neseniai Seimui rezoliuciją dėl Lietuvos demografijos politikos ateities pristatęs Ateities komiteto pirmininkas liberalas Raimundas Lopata: „Lietuvos depopuliacija, kaip ir autokratinės Rusijos keliama nuolatinė grėsmė, yra ilgalaikė ir esmingiausia šalies nacionalinio saugumo problema – ir praktinis, ir egzistencinis iššūkis Lietuvos tautos ir valstybės išlikimui.“

Kitaip sakant, gimstamumo mažėjimas grasina ne tik mokyklai – grasina ir visai valstybei.

Vadinasi, juolab turėtume rūpintis tais vaikais, kurie gimsta ir užtikrina valstybės gyvybę – sudaryti jiems palankiausias sąlygas siekti geriausio vidurinio išsilavinimo. Atkreipiu dėmesį, kad mokinių rezultatai, kaip yra įvardijusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, priklauso ne tik nuo mokinio gabumų ir mokytojo įgūdžių, bet net nuo tokio faktoriaus kaip mokyklos dydis.

Mokyklų tinklui per du dešimtmečius sumažėjus daugiau kaip per pusę (daugiausia, žinoma, duris užvėrus kaimiškoms mokyklėlėms), šalyje vis dar ryškūs kontrastai ir kitos anomalijos – ypač tarp ekonominių centrų ir paribio rajonų. Pavyzdžiui, įdomioji statistika apie mokyklų dydį: štai Biržų, Utenos, Švenčionių kraštuose vienam mokiniui tenkančio mokyklos pastato ploto tenka apie 50 kv. m., kai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – apie 10 kv. m. Protmūšio vertas klausimas: ar galima manyti, kad mokiniams geriau sekasi ten, kur jie turi daugiau fizinės erdvės? Vargu.

Kur vaikui geriau mokytis: mažoje ar didesnėje klasėje? Daugiausia mikroklasių, kuriose mokosi mažiau kaip 8 mokiniai, liko Palangoje ir Pagėgiuose (apie 17–18 proc.). Per kelerius pastaruosius metus kitose mažėjančiose savivaldybėse klasės išaugo, nes tuose kraštuose kai kurios mokyklos tiesiog užkalė langus. Kur mokyklos užsidarė, mokiniai įprato keliauti: štai daugiausia mokinių jau ne vienus metus pervežama Alytaus krašte – ten geltonajame autobusiuke dieną pradeda ir baigia net 69 proc. vaikų. Sėsliausi išlieka visaginiečiai – ten tradiciškai pavėžėjama vos keli procentai mokinių.

Vyriausi mokytojai dirba Zarasuose – jų amžiaus vidurkis sudaro 55,7 m., jauniausi – Vilniaus rajone (47 m.). Jaunesni mokytojai gali patempti ir didesnį krūvį, nes mokinių, tenkančių vienam mokytojui, didžiausias skaičius yra ne kur kitur, o Vilniuje: čia vienam pedagogui vidutiniškai tenka 13,68 vaiko.

Šie duomenys – tai tik dalis margo Lietuvos bendrojo lavinimo peizažo.

Šią savaitę turėtume priimti Švietimo įstatymo pataisas, kurios apgludins mokyklų kontrastus ir sukurs geresnes sąlygas kiekvienam mokiniui įgyti kokybiškų žinių – ir nesvarbu, jis lankys mokyklą Šiaurryčių Lietuvoje ar sostinės senamiestyje. Įstatymas numatys, pagal ką Vyriausybė nustato mažiausią ir didžiausią mokinių skaičių mokyklos klasėje ir kaip mokyklos dydis turės atitikti mažiausią leistiną mokinių skaičių.

Šitaip švietimas taikliau prisiderins prie demografijos. Lieka didžiausias klausimas: ką daryti, kaip konstatuota demografijos rezoliucijoje, kad Lietuvoje gimtų daugiau atžalų? Iššūkis ne tik nėštumą planuojančioms moterims – tai iššūkis dar ne vienai politikų kadencijai.