Resursai yra riboti. Tą kiekvienas mokinys išgirsta jau pirmoje ekonomikos pagrindų pamokoje. Jei būtų kitaip, matyt, nereikėtų ne tik ekonomikos, bet ir tų pačių politikų, kurie priima sprendimus dėl resursų panaudojimo. Tačiau kol neturime neribotų išteklių, galvosūkis politikams dėl prioritetų pasirinkimo išliks amžinai.
2020 m. pabaigoje atėjusi naujoji Vyriausybė aiškiai pasakė, kad švietimo sistemos tobulinimas bus viršutinėje prioritetinių darbų lentynoje. Žodžio laikomasi – net ir atsižvelgiant į visas pasaulyje vykstančias negandas ir į tai, kiek laiko reikėjo ir vis dar tebereikia skirti įvairioms pasekmėms šalinti, švietimui šioje kadencijoje skiriama išskirtinai daug dėmesio.
Todėl šio komentaro tikslas yra stabtelti, apsidairyti ir pasižiūrėti, kas per pastaruosius pusantrų metų nuveikta švietimo srityje. Aptarsiu pasiekimus, kurie, mano nuomone, jau turi ir ateityje tik dar labiau turės reikšmingą įtaką tolesniam mūsų šalies augimui.
Startavo „Tūkstantmečio mokyklų“ programa
„Tūkstantmečio mokyklos“ yra programa, kuri atnaujins šalies mokyklas. Pavasarį startavusi programa susilaukė ypač didelio populiarumo – dalyvaus 54 iš 60 savivaldybių. Dėl to laimės visi – ir mokiniai, ir mokytojai, ir mokyklos, ir pačios savivaldybės. Programai bus skiriama 210 mln. eurų iš ES fondų.
Už gautas lėšas mokyklos galės atnaujinti infrastruktūrą (įsirengti ar atnaujinti laboratorijas, bibliotekas, erdves individualiam mokymuisi ar poilsiui, įsigyti reikiamos įrangos ir mokymo priemonių), investicijas taip pat bus galima panaudoti mokyklų vadovų ir pedagogų kvalifikacijai tobulinti, spec. poreikių vaikų integruotam ugdymui užtikrinti ir kitoms svarbioms priemonėms.
Svarbu paminėti, kad šios lėšos nebus nukreipiamos „į betoną“ – priešingai, programa skirta mokyklų ugdymo kokybei gerinti. Nepagrįsti nuogąstavimai ir dėl neva kai kurių mokyklų elitiškumo, nes atnaujinta konkrečios mokyklos infrastruktūra galėtų naudotis visų regiono mokyklų mokiniai, pavyzdžiui, atvykti klasėmis atlikti laboratorinių darbų.
„Tūkstantmečio mokyklos“ suteiks vienodas galimybes mokytis šiuolaikiškoje, aprūpintoje mokykloje visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos ir šeimos socialinės padėties. Tokios mokyklos mažins atskirtį ir mokymosi galimybių netolygumus, kadangi vaikai galės lankyti aukšto lygio mokyklas. Pripažinkime, jog šiuo metu tarp Lietuvos mokyklų egzistuoja ryškūs skirtumai.
Kiekvienas tėtis ar mama nori savo vaiką matyti geroje, sutvarkytoje, aprūpintoje mokykloje. Kiekvienas vaikas nori mokytis modernioje mokykloje. O tai turi būti pasiekiama ir regionų, ir miestų vaikams. To šia programa ir siekiama.
Pasirašytas parlamentinių partijų susitarimas dėl švietimo politikos vizijos dešimčiai metų į priekį
Sutikime, kad per 30 metų matėme daug reformų, pasikeitimų, kurių jau niekas nebespėja sekti. Bėgiai, ant kurių juda šalies švietimo traukinys, ilgą laiką neturėjo vienos tikslios krypties.
Strateginiai švietimo tikslai neturėtų kisti dėl besikeičiančių vyriausybių ar pavienių politinių iniciatyvų, todėl praėjusių metų rugsėjo 1 d. pasirašytas susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos.
Kiekviena partija pateikė savo matymą ir esminius siūlymus. Posėdžių metu buvo daug diskutuojama, šlifuojamos formuluotės, kol galiausiai į šį pasirašytą susitarimo tekstą nugulė tai, dėl ko tikrai sutariama. Be to, tekstą gludino ne vien tik politikai, bet ir kitos suinteresuotos grupės – į procesą buvo įtraukta Lietuvos Prezidento institucija, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos švietimo taryba. Tad tenka pasidžiaugti, kad procesas pirmininkaujant pačiai Švietimo, mokslo ir sporto ministrei bei derybiniu procesu betarpiškai besidomint Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei vyko tikrai pakankamai sklandžiai.
Šiuo susitarimu siekiama, kad mes, kaip valstybė, turėtume aiškų planą ir tvarkaraštį, kada, kaip ir kuria linkme judame, ir, pasikeitus valdžioms, būtų laikomasi tos pačios vienos krypties, dėl ko buvo sutarta. Tikslas – tvari, stabili ir nuosekli švietimo politika.
Nesigilinant į konkrečias detales, susitarime įtvirtintos nuostatos dėl švietimo sąlygų gerinimo, reikiamo finansavimo užtikrinimo, biurokratijos mažinimo, kultūros į švietimą integravimo, neformaliojo vaikų krepšelio galimybių išplėtimo, švietimo įstaigų savarankiškumo plėtros, didesnio savarankiškumo ir atsakomybės už švietimo lėšų panaudojimą savivaldybėms suteikimo ir kitų dalykų.
Susitarime labai aiškiai įvardijami konkretūs finansiniai įsipareigojimai, pateiktos projekcijų lentelės, kiek ir kam lėšų kasmet bus skiriama. Tad dokumentas yra realiai padengtas apskaičiuotomis lėšomis. Konkretus pavyzdys – nuo šių metų pradžios, vykdant susitarimą, mokytojų atlyginimai vidutiniškai kilo apie 100 eurų.
Susitarti dėl esminių dalykų nėra paprasta, o šį kartą tai pavyko padaryti – ir tai yra visų pasirašiusiųjų politinių jėgų nuopelnas.
Patvirtintos bendrojo ugdymo ir profesinių mokyklų tinklo pertvarkos
Pradžioje keletas skaičių.
- 2021 m. rugsėjo 1 d. 3700 vaikų mokėsi jungtinėse klasėse (1265 mokiniai mokėsi 5-8 kl. jungtinėse klasėse).
- Visu (1 512 valandų per mokslo metus) ar didesniu darbo krūviu dirbančių bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų Lietuvoje 2020–2021 mokslo metais buvo tik apie 52 proc. Mokyklose, kuriose mokosi iki 100 vaikų, mokytojai dirba vidutiniškai 0,7 etato.
- 2018 m. PISA tyrime Lietuvos gamtamokslinio raštingumo rezultatai tarp didmiesčių ir kaimų skyrėsi 61 tašku, skaitymo gebėjimų – 69 taškais, matematinio raštingumo – 62 taškais.
- 2018 – 2020 m. apibendrintas valstybinių brandos egzaminų rodiklis bent 1,5 karto buvo geresnis mokyklose, turinčiose 400 ir daugiau mokinių, nei mokyklose, kuriose mokosi 100-199 mokiniai. Žinoma, šioje vietoje, kaip ir kitur, turime malonių išimčių. Štai, pavyzdžiui, pernai pagal žurnalo „Reitingai“ duomenis, lietuvių kalbos visoje šalyje buvo geriausiai išmokta Utenos rajono Užpalių gimnazijoje.
Tačiau bendra tendencija aiški – vis dar turime daug mokinių, besimokančių jungtinėse klasėse, mokytojai dirba ne visu etatu, miesto ir atokiau esančių mokyklų pasiekimai reikšmingai skiriasi (vėlgi, kaip ir minėjau, neskaitant malonių išimčių).
Neteisinga, kad didelė dalis Lietuvos vaikų gauna prastesnės kokybės išsilavinimą vien todėl, kad jiems tenka mokytis švietimo įstaigose, kurios neturi galimybių įdarbinti kompetentingų ir motyvuotų pedagogų, turėti reikalingų mokymo priemonių. Todėl permainos šioje vietoje buvo būtinos.
Vyriausybė patvirtino mokyklų tinklo pertvarkos planą, pagal kurį artimiausiu metu neliks 5–8 jungtinių klasių, įvestas reikalavimas pertvarkyti valstybines mokyklas, kuriose mokosi 60 ar mažiau mokinių, nebus finansuojamos klasės, kuriose mokosi mažiau nei 8 mokiniai, nustatyti reikalavimai dėl mokinių skaičiaus formuojant III ir IV klases.
Ką duos šie pokyčiai?
Daugiau lėšų bus skiriama ugdymui ir neformaliajam švietimui, o ne administravimui. Daugiau mokytojų turės galimybę dirbti stabiliau, didesniais krūviais ir gauti adekvačius atlyginimus. Bus pagerintas kokybiško bendrojo ugdymo prieinamumas. Sumažės skirtingų mokyklų lygių atskirtis. Bus efektyviau naudojamos mokymo lėšos. Taigi, argumentų už tinklo pertvarką yra labai daug. Gaila, kad ne visi juos nori girdėti.
Reikalingos permainos įvykdytos ir profesiniame ugdyme – iki naujų mokslo metų bus pertvarkyta 16 profesinio mokymo įstaigų. Dalis mažesniųjų taps didesnių ir geriau aprūpintų įstaigų padaliniais, bus telkiami ištekliai ketvirtajai pramonės revoliucijai („Pramonei 4.0“) reikalingas programas įgyvendinančiose įstaigose, stiprinamos regioninės profesinės mokyklos. Mokiniams bus suteikiama galimybė naudotis geresne praktinio mokymo infrastruktūra.
Nors buvo nemažai diskusijų dėl konkrečių įstaigų sujungimo, visgi sprendimai buvo rasti ir tikėsimės, kad padaryti sprendimai siekiant efektyviai išnaudoti profesinio mokymo sistemoje esamas mokymo bazes ir lėšų skyrimas mokytojų kvalifikacijai tobulinti duos teigiamą efektą.
Eurostato duomenimis, prieš penkerius metus Lietuvoje tik 27 proc. vidurinio išsilavinimo siekiančių mokinių rinkosi profesinį mokymą, o ES vidurkis siekia 48 proc. Tik keturiose ES valstybėse (Maltoje, Kipre, Vengrijoje ir Airijoje) tokių mokinių buvo mažiau. O štai, pavyzdžiui, Čekijoje, Suomijoje ar Slovėnijoje besimokančių konkrečios specialybės dalis tarp vidurinio išsilavinimo siekiančių mokinių 2017 m. buvo daugiau nei 70 proc.
Akivaizdu, jog reikia stiprinti tiek profesinio mokymo prestižą, tiek pačias mokyklas ir studijų programas, kad mokiniai rinktųsi darbo rinkai reikalingas profesijas, kurios kartu neretai garantuoja ir labai solidžią tolesnę karjerą. Tačiau tai nereiškia, kad profesinė mokykla bus paskutinė mokymo įstaiga žinių siekiančio profesinės mokyklos absolvento karjeroje. Lygiagrečiai ruošiami teisės aktai ir atitinkamos pertvarkos, kurios profesinių mokyklų absolventams, norintiems tobulėti ir siekti profesinės karjeros, leis tęsti studijas aukštosiose mokyklose.
Džiaugiuosi, kad šia linkme ir einama.
Kas dar?
Plačiau neaptarti liko ir kiti be galo svarbūs sprendimai – tai, kad nuo 2024 m. bus taikomi vienodi reikalavimai tiek stojantiesiems į valstybės finansuojamas, tiek į nefinansuojamas studijų vietas, tai leis pagerinti studijų kokybę.
2021 m. pradėtas įgyvendinti reformų projektas „EdTech skaitmeninė švietimo transformacija“, kuris įgalins švietimo įstaigas pasitelkti išmaniąsias skaitmenines priemones, todėl naujausių technologijų naudojimas mokyklose taps kasdienybe. Dar daugybė darbų laukia ir ateityje.
Tačiau sustojus ir apsižvalgius galima pasakyti, kad visgi judame gera linkme ir pakankamai sparčiai. Normalu, kad, ko gero, ne viskas pavyks, o ir rezultatams pamatyti reikės kur kas daugiau laiko, kantrybės ir, be abejo, visų švietimo sistemos darbuotojų talkos.
Tačiau galiu užtikrinti, kad sprendimai švietimo sistemoje ir toliau bus priimami siekiant gerinti mokymosi kokybę bei užtikrinti racionalų resursų panaudojimą.
Mokslo vaisiai, tikėkimės, dėl to bus tik saldesni.