Pamenate, kai prieš kelis metus teroristai ženkliai praretino Paryžiaus savaitraščio Charlie Hebdo redakciją, visas pasaulis panorėjo būti tais „čarliais“. Je suis Charlie tapo savotišku spaudos ir saviraiškos laisvės simboliu. Tiesą pasakius, labai savotišku simboliu, nes tas Charlie Hebdo nebuvo jau toks nekaltas kūdikėlis – veikiau ciniškų patyčių leidinys.
Jo savotiškas pirmtakas „Hara-Kiri“ buvo uždarytas po to, kai labai nepadoriai tyčiotasi iš buvusio prezidento De Gaulle mirties, o ir pats minimas Hebdo prieš ir po teroristų išpuolių leido sau nepaisyti elementarių moralės normų. Ne vienas greit atsikvošėjo, kad nelabai čia norisi būti tuo „čarliu“, bet dauguma numojo ranka – ką čia dabar smulkinsies.
Taigi, laisvė – tas žavus erdvės ir laiko galybės pojūtis... bet su visu nežabotu pasileidimu. Esame labai, gal net per labai, laisvi, bet esame ir gerokai nusikaltę laisvei, nesugebame jos suprasti ir giname dažnai ne pačią laisvę, o jos „čarlinę“ karikatūrą.
Futbolo genijaus Maradonos mirtis – didelė netektis ne vien futbolo, kaip populiariausio sporto, pasauliui. Tai ir politikos simbolis, tai ne tiek sporto, kiek politikos pamoka mums visiems.
Prisipažinsiu, nemylėjau šio futbolininko, nesirgau už Argentiną, o Europos ir Lotynų Amerikos batalijose visada palaikiau Senąjį kontinentą, palaikiau racionalius vokiečius, o ne bravūriškus pietiečius.
Bet verkiu dėl Maradonos. Jis yra mūsų epochos simbolis. Ar lengva būti žvaigžde, ar talentas yra laimės nešėjas, ar lygiai taip pat atnešantis ir nelaimes? Turėdamas priklausomybių kankynės patirtį, galiu suprasti, ką jis jautė, ir kaip vienais ar kitais sugebėjimais tramdė kitų sugebėjimų keliamas bėdas.
Verkime dėl Maradonos, nes jis yra ir mūsų civilizacijos sąžinės veidrodis... Mes visi tokie. Visi labai genialūs (nedaug kas skundžiasi proto trūkumu) ir visi tokie pažeidžiami ir tokie neatsparūs. Tokie maradoniukai. Daug pasiekusi ir ganėtinai nupuolusi bendruomenė.
Kažkada europiečiai, būdami ne tik smalsūs, bet ir agresyvūs, tapo pasaulio valdovais, sėkmingai ar mažiau sėkmingai pasėjo savos civilizacijos sėklą kituose kontinentuose. Šiandieninė Pasaulio tvarka, žmogaus teisių samprata ir kiti „universalūs“ dalykai surėdyti pagal euroatlantinės kultūros standartus. Prieš 400 metų toks Ferdinandas Magelanas pradėjo kelionę aplink pasaulį, pradėjo europietišką pasaulio kūrimą, ir tame pasaulyje pradėjo tai, ką turime šiandien. Su visa Argentina ir Maradonos genealogija, kurios be Kolumbo ir Magelano tikriausiai nebūtų. Technikos progresas leido europiečiams atrasti pasaulį... o ne atvirkščiai.
O gal turėjome būti kitokie, gal turėjome nesistengti, gal turėjome vengti visų civilizacijos nuodėmių, kurias padarėme? Kodėl tokie esame, kaip tokiais tapome?
Europietiškos civilizacijos genijai padarė daug gero, nors nebuvo pasišventę sukurti bendriją, kurioje būtų gera visiems. Norėjo patys gyventi gerai.
Ir tada įtikėjo, kad gyventi geriau, reiškia gyventi lengviau ir saugiau, o padaryti gyvenimą lengvesnį ir saugesnį leido būtent technologijos, bendrojo vidaus produkto augimas bei rinka. Per kelis šimtmečius jie ir kitoms civilizacijos įrodė, ar beveik įrodė, kad technologijomis kartais remtis geriau nei dvasinėmis vertybėmis – tai išties fiziškai lengvina gyvenimą ir, kas žino, gal tokiu būdu atneša laimę. Ir šiandien daugelis politinių programų skirta fiziniam gyvenimo palengvinimui.
Pavyko susintetinti krikščioniškosios tradicijos, moksliško smalsumo, drąsos ir agresyvumo chimerą. Tai ir buvo tas europietis, kuris atrado ir užvaldė pasaulį. Istorija byloja, kinų civilizacija net kelis kartus istorijoje galėjo tapti technologiškai (suprask, ir fiziškai) pranašesne, tačiau kinų valdovai pasirinko ne pasaulio atradimą, o veikiau gilinimąsi į žmogiškąją prigimtį netgi atsitveriant nuo supančio pasaulio (dabar vykdo europietišką pasaulio užkariavimo planą). Europietis ėjo į pasaulį, kad jį atrastų, užvaldytų ir sutvarkytų. Apšvietos laikotarpis, kuomet tikėjimo tiesas pakeitė mokslinės tiesos, o mokslinis gamtos pažinimas atvėrė kelią technologinei pažangai radikaliai sustiprino Europą ir visą euroatlantinę civilizaciją.
Tačiau kartu atsirado ir mūsų didžios nuodėmės – įsitraukėme į prekybą žmonėmis (vergais!), suskirstėme žmones į daugiau ir mažiau civilizuotus (dažniausiai pagal naudojamų techninių priemonių lygį), iš mažiau civilizuotų gavome žaliavas ir fizinį darbą. Galiausiai gyvendami techniškai pranašesnėje aplinkoje, galėjome mokyti kitus ne tik būti tokiais kaip mes. Bet mums tarnauti.
Kai Europa įtikino kitas civilizacijas, kad stiprybė yra ne dvasioje, o technologijose, šios ėmėsi „vytis“ Europą. XX amžiuje Amerika ją pralenkė, po Antrojo Pasaulinio karo į varžybas įsijungė Azija. Visų pirma – Japonija, Taivanis ir Pietų Korėja, dabar – visa eilė šalių, įskaitant Kiniją. Jos pasiekė nemažai, pasiūlydamos išties įdomias ir modernias technologijas, tačiau ideologiškai nepasiūlė jokios azijietiškos alternatyvos – kovojo ir tebekovoja pagal tas pačias europiečių kažkada primestas taisykles.
Šiandien už daug ką atsiprašinėjame, nereta ir už tai, ko nepadarėme, bet vis tiek jaučiamės kalti. Juk ne visi buvome užkariautojai, vergvaldžiai, rasistai. Bet kalti visi. Esame senstanti civilizacija ir vis labiau bijome, kad tie – „anie“ – civilizacinių senatvės pensijų nemokės.
Nebesijausdami civilizacijos kūrėjais, bet siekdami kažkaip pabrėžti savo pranašumą šiame pasaulyje, iš kūrėjų tapome ... civilizacijos vartotojais.
Vartojame ne tik maistą (nors man labiau patinka valgyti nei vartoti maistą), ne tik plataus vartojimo prekes (suvartojame jas savo siauriems interesams). Vis dažniau esame minimi kaip valstybės paslaugų vartotojai, kultūros vartotojai... Na, taip, – gyvenimo vartotojai. O jei jau yra vartotojai, tai yra ir verslininkai. Ne tik nesiverčiantys gamyba, prekyba, ne tik kerpantys plaukus, vežiojantys skubias siuntas.
Viskas yra verslas. Biurokratiniuose apmokestinimo analuose perskaičiau, kad menininkas yra kultūros verslo dalyvis ir pagal tokį verslo pobūdį turi būti apmokestintas. Taigi, mieli gyvenimo verslo dalyviai. Turiu klausimą, ar jūsų verslas gyventi šioje žemėje yra pelningas? Ar socialiai orientuotas. Ar apmokestintas lengvatiniu tarifu? Ar iš viso – „monkės biznis“?
Kuris bankas duoda kreditą amžinajam gyvenimui?
Ir staiga suprantame, kad Maradona, Argentina ir mes esame tas pats, tik pateikta kitokiomis metaforomis.
Ar norime tokios pat ankstyvos mirties, kaip minėtas futbolo genijus? Ar mūsų laimėjimai visai neturėtų virsti mūsų gėda. Ar dar kaip kitaip?
Verta paieškoti atsakymo, kol nevėlu. Tos Maradonos laidotuvės buvo keistos, kažkaip dar tikrai nesinorėtų...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.