Ji kartais dar vadinama liberalia pasaulio tvarka, nes kai kas mano, kad demokratija pagal apibrėžimą yra pasirinkimo rezultatas, rinka yra laisvos konkurencijos produktas, o žmogaus teisės... tai norų išpildymas pageidavimų ir sveikinimų koncerte. Tokia tvarka buvo ne visada, būta laikų, kai pasaulio kolonizavimas laikytas gėriu, kai imperijoms tekdavo garbingas taikos garantų vaidmuo.
XXI amžiuje trys pasaulio tvarkos komponentai nebeatrodo esančios tokios tvirtos kolonos, kaip regėjosi dar prieš pusę šimtmečio. Dėl įvairių priežasčių. Jų paaiškinimui reiktų netrumpo ekskurso, tačiau išvada yra aiški – oficialioji Pasaulio Tvarka atrodo gerokai atgyvenusi, išsisėmusi, politiškai nepatraukli netgi tiems, kurie vis dar tvirtina, kad minėtam vis banalėjančiam „pageidavimų koncertui“ jokios alternatyvos nėra.
Alternatyva yra. Tai tvarka, grindžiama ne globalia sutartimi (o tokia yra Jungtinių Tautų sistema), bet pragmatiškais susitarimais tarp pasaulio politikos žaidėjų – atskirų šalių ar geopolitinių aljansų. Nebijokite. Tai nebūtinai turėtų reikšti visų karą prieš visus, o veikiau gerais norais paremtą pasaulio harmoniją, kurioje... gėris galiausiai nugalės blogį.
Pasaulio Tvarka – skamba gražiai, tačiau kuo ji universalesnė, tuo labiau „bedantė“ – sakoma, kad pasaulis pilnas teisėkūros, bet neturi teisėsaugos, ir labiau neveikia, nei veikia. Tarpukaryje „nesuveikė“ Tautų lyga, o Jungtinės Tautos veikia tik tada, kai yra dėl ko sutarti, tačiau tampa visiškai bejėgės, kai dėl ko nors nesutariama.
Stalinas ir Hitleris atsirado Tautų Lygos laikais, Jungtinių Tautų epochoje kaip grybų pridygo diktatorių ir visokių autokratų, beje, tų pačių organizacijos narių gretose, suvešėjo islamo fundamentalizmas, kiniškos bei rusiškos valdžios formos. Pasaulio Tvarka jau seniai virto Betvarke, visi tai mato, bet vis dar apsimeta gyveną pagal Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje nuškicuotas vizijas. Liberali istorijos pabaiga neatėjo. Atvirkščiai, skaičiai ir faktai rodo, kad demokratija silpsta, gal net sensta ir... Vis daugiau simpatijų Thomo Hobbeso Leviatanui nei turgaus atmosferoje sukurtos, neva, demokratijos.
Liberali pasaulio tvarka yra gera tada, kai ji naudinga jos kūrėjams, bet pastaruoju metu ta nauda vis labiau abejotina. Liberalios tvarkos visame pasaulyje taigi iš viso ir nebuvo, ji buvo kai kuriose šalyse. Tad ne visos jos ir apraudos tą tvarką kaip žuvusią. Tai, kas kuriasi dabar, yra nenuspėjama, bet nuspėjami dalykai tapo ne tik nebeįdomūs. Pasidarė kur kas blogiau. Patikima ir nuspėjama politika yra gerai ne tik sąjungininkams, dar geriau priešininkams. Jei priešininkų daug ir jie stiprūs, geriau būti nenuspėjamam.
Kas gi iš tikro vyksta šiame pasaulyje, ir ko dar nedrįstame pripažinti?
Pradėkime nuo Amerikos. JAV yra tikra demokratija ir tikra sisteminė nuosekli Pasaulio Tvarkos saugotoja. Net jei ne visi šiandien su tuo sutinka.
Amerikoje visais laikais buvo šalininkų politikos, teigiančios, kad JAV neturi būti „globalus policininkas“, o virsti „normalia“ valstybe. Tokių yra ir dabar. Bet jeigu JAV atsisako globalaus žaidėjo ir Pasaulio Tvarkos saugotojo funkcijos, ji greit „subarbarėja“, žlunga kaip antikinė Roma. Tad geriau būti kovojančia galia, nei provincija, tampanti vidaus ir išorės barbarų grobiu.
Trumpo „America First“ globaliame pasaulyje buvo labai pragmatiška: „brėžiame brūkšnį“, pamirštame senąsias ideologijas, sąjungininkus renkamės ne pagal istorijos vadovėlius, o pagal šios dienos poreikį, su priešais kalbame tiesmukiškai ir be jokio diplomatinio vyniojimo į vatą. Realybėje daug kam atrodė, kad jis, pvz., nuolaidžiauja rusams, nevertina europiečių, be reikalo kalba su Šiaurės Korėja. Tad tokia politika liko didele dalimi nesuprasta.
Iš Bideno tikėtasi (vis dar tikimasi), kad jo globali politika bus Trumpo neigimas. Kaip tai beatrodytų, Bideno politika yra ta pati „America First“, tik perrašyta labai sistemiškai, kaip Pasaulio Tvarkos gynimo politika. JAV – stiprią ranką turinti pasaulio tvarkos gynėja, ne šalis-pensininkė. Tai geras pasirinkimas.
Kinija. Ji niekada nebuvo liberali demokratija ir tokia nebus, kiek pasaulio liberalai besvajotų. Ji įrodė, kad demokratija nėra būtina sąlyga tapti svarbiausia pasaulio ekonomika. Ji tapo XXI amžiaus Sovietų Sąjunga, kovojanti prieš JAV saugomą tvarką ir tarptautinę sistemą, tai – kontra-sisteminė šalis.
Kinijos idėja – paprasta marksistinė-lenininė dogma: viską galima nupirkti, ekonominiai svertai yra svarbiausi ir jais viskas bus pasiekta. Kinija nori kaip kažkada SSSR savo globon paimti Trečiąjį pasaulį, bet daro tai labai grubiai ir netaktiškai. Sąjungininkus ji renkasi panašiai kaip kadaise SSSR – teikia šalims, neva, ekonominė paramą už kurią tos šalys verčiamos būti Kinijos rėmėjomis.
JAV ir Kinijos priešprieša šiandien akivaizdi, ir tai nėra XX amžiuje sumanyta kova tarp liberalaus gėrio ir marksistinio blogio. Tai kova dėl teisės rašyti naują Pasaulio Tvarkos žiniaraštį. Ekonominė konkurencija yra stiprioji Kinijos pusė, konfrontacija (nebūtinai karinė, bet ir ji tame tarpe) – stiprioji JAV pusė. Tad JAV parankiau yra telkti konfrontacijai pasirengusius sąjungininkus. Šiame kontekste naujai besiformuojantis aljansas: JAV-Australija-Japonija-Indija, regis labai perspektyvus). Kas iš to išeis – ar Taivanas bus XXI amžiaus Vakarų Berlynas? O kodėl gi ne?
Rusija. Šalis nepajėgi nei globaliai ekonominei konkurencijai su JAV ar Kinija, nei globaliai konfrontacijai. Bandymai tapti strateginiu žaliavų šaltiniu vis mažiau perspektyvūs, bet buvimas didžiąja valstybe yra jos raison d‘etre.
Rusija – anti-sisteminė šalis – ji griauna esančią Pasaulio Tvarką, nes Betvarkė jai kur kas parankesnė. Tai vadinama multilateralizmu, bet iš esmės tai tik griovimas. Nei JAV, nei Kinijai (nei Europai) Rusija nepatikima, visoms yra potenciali grėsmė, bet vis dar ir šiek tiek viliojantis partneris. Rusija dėl savo ambicijų nesileis būti nei Kinijos nei JAV „jaunesniuoju broliu“, jos svarbiausias nuogąstavimas yra tapti nereikšminga, tad savo ardomąja veikla ji tiesiog siekia savo sureikšminimo.
Europos Sąjunga, teigusi, kad turi tikrą geopolitinę (o ne kokią ekonominę ar ekologinę) Europos Komisiją. Ji vengia pritarti JAV konfrontacijai, bijo kiniškos konkurencijos ir visiškai nenori rusiško chaoso. Tokie jau mes – europiečiai. Tikėjomės, kad Kinija bus tvarkai paklūstantis fabrikas. Toks jis, regis ir norėjo būti, bet dabar matosi, kad nori ne paklusti tvarkai, o ją kurti. Panašu, kad kurti tvarką ėmėsi skubotai (pandemija tai net pagreitino), bet ėmėsi, ir taip parastai jos nesustabdysime.
Europa tikėjosi, kad Bidenas nebus „kietas“, bus veikiau Obama 2.0, bet Bidenui tiesiog reikia būti kietam, jei nenori būti silpnas. Tikėjomės, kad Kinijos reakcija nebus tokia skausminga ir konvulsyvi, nes ES sankcijos yra pačios pačios minimaliausios, tikėjomės, kad Pekinui tai bus signalas „dėl akių pakritikuojame, bet iš esmės tai norime bendrauti“. Taigi, ir šį kartą įvyko ne taip, kaip tikėjomės. Ir tai jau ne šiaip nelaimingas atsitikimas darbe. Tai jau sisteminė bėda.
Panašu, kad reikia mokytis gyventi be Kinijos ir pagaliau pasirinkti JAV, neutraliteto (kokio ES tikėjosi), ilgai išsaugoti nepavyks, jis greit virs demoralizacija, juolab, kad Kinija dabar žaidžia visai nesubtiliai. Kinija buvo ir partneris, ir grėsmė tuo pat metu, tikėtasi, kad bus kažkas panašaus į Obamos laikus, bet tai tik iliuzija. Europai Kinijos netekimas brangus ekonominis nemalonumas, bet pandemija padeda Europai gyventi be Kinijos. Kinija nersis iš kailio, kad iš pandemijos gautų ekonominę naudą, nes kitaip ji tik pralaimės.
Tad ruoškimės konfrontacijai, kuri, kaip sakiau, gali būti ir ne karinė, bet karinė irgi. Pasigedote kovos už taiką ar kovos už kokį liberalios Pasaulio Tvarkos triumfą? Ir aš pasigedau.
Si vis pacem para bellum.
Post scriptum: Yra tokia šalis Ukraina, kuri šiandien tampa tarptautinių santykių tyrimo laboratorija. Kokios vertybės ar „vertybės“ čia laimės? Nebūtinai tos, kurias mes kartais taip karštai giname.