Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kiek truks visuomenės demoralizacija?

Jau ilgokai stebime Lietuvos piliečių demoralizaciją, kurią atvirai vykdo valdantys politikai. Štai prieš keletą metų buvome liudininkai, kaip vienas jaunas žmogus lyg neužtarnautą palikimą gavo politinę partiją, dar anksčiau kita tos pačios politinės kompanijos jaunuolė – Europos Parlamento mandatą, o nūnai kitas jau kitos politinės grupės jaunuolis matuojasi eurokomisaro kėdę.

Jaunystė nėra joks trūkumas (visi buvome ar dar esami jauni), bet pati savaime ji nėra ir joks privalumas, už kurį reikėtų tuoj pat kabinti medalį. Juo labiau apdovanoti gerai apmokamais postais, žinomumu ir kitais gundančiais dalykais.

Reikia pastebėti, jog jauni žmonės neretai būna itin pragmatiški ir ciniški, nes jaučiasi esą laisvi nuo ankstesnių kartų įsipareigojimų ir atsakomybės. Šių dalykų, būdami jauni, jie tiesiog ne-pri-pažįsta. Be įkultūrinimo ir socializacijos vaikais buvę jaunuoliai tebėra savotiški ateiviai į šį pasaulį, galintys jį bet kada sugriauti.

Nuosekliai tad jaunas žmogus visada turi augti, bręsti ir įgyti gyvenimiškos patirties, pageidautina greta dorybingų ir labiau patyrusių bei išsilavinusių, taigi vyresnių žmonių. Jei taip neatsitinka, visuomenės tvarka susijaukia. O jei negana to, nuolat kartojasi ydingi jaunuolių sureikšminimo atvejai, tai visuomenė dar ir demoralizuojama.

Paprastiems piliečiams tuomet kyla klausimas: kam reikia ugdytis, bręsti moraliai ir intelektualiai, įgyti patirties ir tapti kompetetingu kurioje nors srityje, jei pakanka tiesiog pasinaudoti (korupciniais) įtakingų tėvų, senelių, dėdžių, tetų ar kurių nors iš čia išvardintųjų draugų ryšiais ir tų ryšių kuriamos galios teikiamomis galimybėmis. Viskas paprasta: turėk įtakingus tėvus, dėdę ar tetą ir Lietuvoje (ar už jos ribų atstovaujant Lietuvą) gyventi tikrai verta.

Laikmečio galingieji parūpins tau postus, atvers svaiginančios karjeros galimybes. Gerai, jog ta karjera globėjai nepradeda rūpintis iki jų favoritai sulaukia pilnametystės. Taipogi gerai, jog Lietuvoje Respublikos Prezidentu negalime rinkti asmens, nesulaukusio keturiasdešimties metų, o tai dar žiūrėk išrinktumę kokį daug žadantį, itin gabų ir aplinkybėmis sumaniai besinaudojantį dvidešimtmetį.

O kaip kiti? Tie, kurie taip pat yra jauni, tokie pat veržlūs, gabūs, ambicingi, etc. bet neturi įtakingų tėvų ar dėdžių... Jie buvo, yra ir liks nevykėliaii. Be realių galimybių ką nors pasiekti. O koks viso to poveikis visuomenei? Didžiulis ir demoralizuojantis. O juk moralinė sveikata – kad ir ką kas besakytų – yra svarbiausias laisvos visuomenės klestėjimo veiksnys. Kaip ši sveikata gadinama?

Bet kuri funkcionuojanti politinė santvarka (nori ji to ar nenori) visos visuomenės mastu įtvirtintina tam tikrą žmonių tipą ir jų tarpusavio santykių būdą. Kitais žodžiais, valdžia per politikų poelgius ir jų valdymo stilių kaip (įkyrus ir neišnykstantis) pavyzdys formuoja visuomenės narių elgesio būdą, teikia atitinkamą gyvenimo ir veikimo modelį.

Ar šis nūnai teikiamas pavyzdinis modelis puoselėja piliečių dorybes, skatina sveiką jų konkurenciją, tarnauja teisei ir teisingumui ar, priešingai, pamina elementarų padorumą, temdo džiaugsmą gyventi Lietuvoje? Pagaliau ar jis stiprina tikėjimą bendro gėrio visiems piliečiams sukūrimo galimybe? Atsakymai, manau, aiškus.

Taip veikia pasaulis, pasakysite. Lietuva, ne išimtis. Ir taip, ir ne. Juk esama ir teigiamų pavyzdžių: Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Vakarų Europoje tikrai nerasime daug tarsi grybai po lietaus išdygusių ir reikšminguose postuose įsikuriančių jaunuolių, lygiai kaip daug nerasime nepastebimai praturtėjusių politikų, valstybės tarnautojų ar teisėjų.

Kas kita verslas – čia niekas nesistebi, kai tėvas, motina ar senelis perduoda savo verslus vaikams ar vaikaičiams. Tačiau politika ir viešasis sektorius yra tarnystės visuomenei sritis. Joje veikia kiti principai ir taisyklės. Kai politika verčiama verslo rūšimi ir ekonomikos ekspertų žaidimais, nesistebėkime menku žmonių įsitraukimu į politiką, kaip ir prastu pačios demokratijos vertinimu.

Iš esmės, čia matome iškreiptos politikos veikimą, kuris seniai žinomas. Vienas politinės filosofijos pradininkų Antikos mąstytojas Aristotelis kalba aiškiai ir negailestingai: valdžia, kuri nesiekia visų piliečių gerovės, o rūpinasi tik savo ir savo artimųjų reikalais, nėra verta vadintis politine valdžia, nes yra iškrypusi. Ar bereikia ką nors pridurti?

Kai nebesekame dorybes įkūnijančių šventųjų ar valstybės didžiavyrių (didžiamoterų) pavyzdžiais, belieka „žavėtis“ tuščiaviduriais ir lėkštais influenceriais, vartojimą skatinačiomis šou „žvaigždėmis“. Tuomet greta rikiuojasi ir didžia dalimi savanaudžiai, taigi politikus tik imituojantys „politikai“, labiausiai pasižymintys tuo, jog geba į atitinkamus postus prastumti savo proteguojamus asmenis. Tačiau per rinkimus atsisakydami tokių „politikų“, turime galios tai pakeisti. Kad ir nedidele apimtimi.